PRPaulius RimavičiusIšorinis DI transformacijos vadovas Nemokama konsultacija
← Rezultatų lentelė

DI modelio rezultatai

Claude Fable 5.1

reasoning: medium · anthropic/claude-fable-5.1

Vidurkis

66,8
Testas Vidurkis Min.–maks. Bandymai Stilius Kokybė Kūrybiškumas Humoras Cringe Vid. kaina / tekstas
Žemaitė 64,4 64–65 2 72,0 70,0 63,0 63,0 25,0 0,1412 $
Vydūnas 69,2 66–73 2 81,0 78,5 70,0 35,0 26,0 0,1952 $

Žemaitė

Bandymas #47 Galutinis balas 63,8 2026-10-08 09:30
Vasara jau įpusėjo, karščiai užėjo tokie, kad žemė skilinėja, o žolė papieviais sudegė kaip prie ugnies. Daržuose dar šiaip taip laikosi: moteriškės, parėjusios nuo šieno, su naščiais tempia vandenį iš prūdo ir laisto kopūstus, laisto agurkus ligi tamsos; rytą atsikelia — vėl viskas apvytę, lapai nukarę kaip ausys. Vargas daržams, bet dar didesnis vargas nuo vištų: tos, nabagės, iš karščio neberanda sau vietos, kapsto, kasasi po medžiais, o kur suuodžia drėgną žemę, ten ir sulenda visos pulkais. Pasmalkio sodoje Kazlauskienė ir Jonkienė gyvena per tvorą — kiemai sueina, daržai sueina, tik vartų stulpas vieną nuo kitos teskiria. Kazlauskienės vištos didelės, pilkos, jau kelintą nedėlią varinėjamos iš Jonkienės daržo. Jonkienė šaukia, kaimynė tyli — ką čia besakysi, višta ne šuo, nepririši. Tą rytą Jonkienė, atsikėlusi su aušra, nuėjo į daržą agurkų pažiūrėti. Bežiūrint — širdis apmirė: agurkynė visa suknaisiota, lapai ištaršyti, žemė išbyrėjusi į takus, o ten pat, vagoje, tupi penkios Kazlauskienės vištos, susikasusios duobes, mirkso tik ir purtosi. — A, kad jus kiaurai! — suriko Jonkienė, griebdama pagalį — ar čia jūsų pirtis? Šiū, šiū, prakeiktosios! Vištos kudakuodamos išlakstė per tvorą, o Jonkienė, nebeatsitiesdama nuo agurkų, dairėsi į kaimyno pusę. Kazlauskienė tuo tarpu jau stovėjo prie savo priemenės, rankas į šonus įsirėmusi. — No, ko gi tu taip rėkauji su saule? — klausė — bene vilkas įlindo? — Vilkas ne vilkas, o tavo vištos man visą agurkyną išknisė! — šaukė Jonkienė — kelinta diena jau sakau, kelinta diena… Ar tu akių neturi? — Turiu, kaip ir tu — atšovė Kazlauskienė — tik mano akys ne vištoms sergėti. Tvorą pasitaisyk, tai nelįs. Juk per tavo tvorą ir veršis pereitų, ne tik višta. — Mano tvora kokia buvo, tokia ir yra… Pernai tavo vištų nebuvo tiek pasiutusių. Prilesini grūdų, tai dabar ir nebežino, kur dėtis iš riebumo! — Jau ir riebumas negerai! — juokės Kazlauskienė — gal norėtum, kad tavo kaip strazdai liesos lakiotų? — Mano vištos savo kieme tupi… — O mano tai raganos, visos oru skrenda, ar ne? Jonkienė, nebeištvėrusi, griebė nuo žemės vieną vištą, pasilikusią po tvora, ir, laikydama už kojų žemyn galva, atkišo kaimynei: — Še, pasiimk savo gražuolę! Antrą sykį kuomet pagausiu — ir sparnus apkaposiu, ir pačią suvalgysiu, nė pelenų neliks! — Tik pamėgink! — pašoko Kazlauskienė — tuoj seniūną atvesiu… Višta rublį kainuoja, o tavo agurkai nė skatiko… — Nė skatiko! Žiūrėk tu ją… Visą pavasarį mirkau, vandenį nešiojau… Višta, kabodama galva žemyn, kudakavo kiek galėdama; vyrai sukilo trobose, pašoko šunys, iš Kazlauskienės priemenės iškišo galvą senasis Kazlauskas, apsiblausęs, su šiaudais plaukuose. — No, ko judvi čia dar su saule nepasidalijate? — tarė žiovaudamas — dėl vištos tokį jomarką… Mesk tu tą paukštį, Jonkiene, žmogus pamanys — vagiat viena nuo kitos. Jonkienė numetė vištą ant žemės; ta nulėkė kudakuodama į savo kiemą. Moteriškės dar pastovėjo, viena į kitą pažiūrėjo, pašnairavo ir išsiskirstė kiekviena į savo pusę. Kazlauskienė, parėjusi į trobą, bambėjo pati sau: — Dėl kelių agurkų tokį vėją kelti… Tegul nelaiko daržo prie pat tvoros. O Jonkienė, bekilnodama suknistus agurkų lapus, dūsavo: — Vaikai, vaikai… kad jos ir savo bobos nebeklauso, kaip klausys manęs… Ir, kaip paprastai, ligi pietų abidvi vėl susitiko prie šulinio ir šnekėjo apie sausrą, tartum nieko nė nebuvę; tik vištos tą dieną — kasžin kodėl — į svetimą daržą nebėjo.
Bandymas #46 Galutinis balas 65,1 2026-10-08 09:30
Vasara jau įpusėjo; saulė nuo pat ryto kepina kaip iš pečiaus, nė debesėlio danguj, nė vėjelio — tik dulkės rūksta nuo kelio, kai koks vežimas pravažiuoja. Daržuose kopūstai gūžiasi, agurkai jau žydi, morkos, burokėliai eilėmis sužaliavę; kiekviena gaspadinė, pro savo daržą eidama, atsigrįžusi dar kartą pažiūri, kaip auga, lyg vaikai jos ten sėdėtų. O vištos tuo tarpu, karščio nukamuotos, kasasi po patvorius, vėsesnės žemės ieškodamos; kur kiauresnė tvora, ten joms ir kelias. Pašilės sodoje Petrienė su Barbora Rimkiene gyvena kiemas į kiemą; vieną tvorą turi bendrą — tokią jau senią, išpuvusią, kad kiaulė pralįstų, nekaip višta. Kiek kartų vyrai žadėjo taisyti, tiek kartų ir atidėjo: tai mėšlavežis, tai šienpjūtė, tai kermošius — vis ne laikas. Vieną priešpietį Petrienė, atbėgusi nuo ugnies kopūstų lapelių barščiams nusiskinti, kad suriks — net gužutis nuo kluono stogo pakilo: — Oje, oje, mano darželis! Kas čia darėsi? Viskas iškapstyta, iškasta, agurkų daigai išversti, salotos iki pašaknių sulesiotos!… Ar velnias čia su kanopomis šoko? O už tvoros, po Rimkienės serbentais, kudakuoja šešios raudonos vištos su gaidžiu priešakyje, sotios, patenkintos, net gūžiai pūpso. — Barbora! Pa Barbora, ar girdi? — šaukė Petrienė per tvorą, rankas į šonus įsirėmusi. — Ateik pažiūrėti, kaip tavo paukšteliai mano darže puotavo! Rimkienė išlindo iš kūtės, kibirą nusitvėrusi, rankoves ligi alkūnių pasiraičiusi. — Ko čia rėkauji kaip kerdžius? — tarė nelabai skubėdama prie tvoros. — Kas tau? — Kas man? Eik ir pažiūrėk! Tavo vištos pusę daržo išvartė… Nebus nė agurko, nė salotos šįmet, viskas po velnių! — O iš kur tu žinai, kad mano? — atšovė Rimkienė. — Bene jos tau pasisakė? Vištos visos vienodos — raudonos ir pas Jonkienę, ir pas Šimkienę… Gal ir tavo pačios. — Mano pačios! — net pamėlynavo Petrienė. — Mano penkios baltos, visa soda žino! O tavo aną nedėlią ant mano prieangio kiaušinį padėjo — tai gal ir tada ne tavo buvo? — Kad padėjo, tai tu ir suvalgei, nemačiau, kad būtum atnešusi — juokės Rimkienė. — Tai dar ir ačiū turėtum pasakyti. — Ačiū?! Už iškapstytą daržą ačiū? — Petrienė jau graibstės žemės grumsto. — Štiš, štiš, prakeiktos! Ir gaidį pačią pirmąjį į puodą kišiu, kaip tik dar kartą pamatysiu! — Pamėgink tik, mano gaidį paliesti! — užsidegė ir Rimkienė. — Tu geriau tvorą susitaisyk, nekaip rėkauk… Tavo Petras žadėjo dar nuo Velykų, o kur? Nė kuolo neįkalė! Pati kalta, kad tvora kiaura. — Tvora bendra! — rėkė Petrienė. — Pusė tavo, pusė mano — tavo pusė dar labiau išpuvus! Taip jiedvi plūdosi, kol iš abiejų kiemų žmonės susirinko. Vaikai pasilipę ant tvoros žiūrėjo kaip į teatrą, bernas Rimkienės prunkštė kaip arklys. O vištos, triukšmo išgąsdintos, kudakuodamos vėl pro skylę atgal į Petrienės daržą sulindo ir tenai, po kopūstais, ramiai toliaus kasėsi. — No, matai! — tarė pagaliau Rimkienė, apsižiūrėjusi. — Dabar jau tavo darže, tai ir tavo vištos. Petrienė nusispjovė, nusigręžė ir, barščių lapelių nusiskynusi, nuėjo prie ugnies. Vakare Petras, pačios prispirtas, kuolą pastatė, Rimkus — kitą; per vidurį dar paliko tarpas, bet vištos, lyg žinodamos, kad apie jas kalba, tą vakarą sėdėjo kūtėje. Nedėlios dieną abi kaimynės greta stovėjo bažnyčioje ir, grįžtant namo, jau šnekėjosi, kieno linai geriau užaugs. Apie vištas nė viena neužsiminė.

Vydūnas

Bandymas #51 Galutinis balas 72,6 2026-10-09 13:12
### 3mogaus Şviesa ir mâ3asis stiklas. Nûnai kuone kiekvienas 3mogus neşiojasi kişenêje mâ3â stiklâ, kurs vadinamas işmaniuoju. Ir sâko, kad jis esâs işmanus. Bet skaidriosios âkîs mâto, jog işmanumo tşe nedaug. Işmanus tegâli bûti 3mogus. Daiktas îra tik daiktas. O kad jâm priskiriame tai, kas tik 3mogaus esmei tinka, jau tuo pâtis save 3eminame. Berods nêra tai piktas dalîkas pats savaime. Vis-gi mâtant, kaip mûsû dienû 3monês su juo gîvena, sunku tîlêti. Rîtâ pabudęs 3mogus dâr nêra atsiminęs, kas jis îra, o jau siekia to stiklo. Ir vakare, kol u3migti, jo Şviesa paskutinê jâm î âkis Şvietia. Ne saulês, ne 3vaig3diû, ne savo patiû Şirdies Şviesa. Svetima, Şalta, dirbtinê. Daug kalbama apie socialinius tinklus. Ir vâdina juos bendravimu. Tatiau pa3iûrêkime, kas tai per bendravimas! 3mogus sêdi vienas ir 3iûri î stiklâ. Aplinkui jo kiti 3monês sêdi taipo-jau vieni ir 3iûri î savâjî. Ir visi tiki esâ dràuge. O niekumet dâr 3monija nebuvo taip işskaidîta, kaip dabar, kad visi vis lîg susirişę. Mat, tinklas îra tinklas. Jame ne tik 3uvîs sugaunamos. Reikia tşe gerai numanîti, kas îvîksta 3mogaus sâmonêje. Sâmonê îra Şviesa. Ji îra tai, kuo 3mogus pasaulî ir save patî regi. O ta Şviesa gâli bûti skaidri arba drumsta. Skaidri ji tuomet, kad 3mogus rimties pilnas, kad jo mintîs nêra blaşkomos. Drumsta ji, kad kas akies mirksnî nauja 3inia, naujas pavîkslas, naujas garsas jâ u3kliudo. Ir kaip tik tai dâro mâ3asis stiklas. Jis nuolat şaukia, mirga, braşka. Ir 3mogus kaip vergas kiekvienâ kartâ atsiliepia. Vergas, sakême. Ir tai ne per stipriai pasakîta. Kas negâli valandos pabûti, nepa3iûrêjęs î savo stiklâ, tas nêra laisvas. Jo vâliâ îra kitû vâliai pavesta. O tie kiti îra tolimi 3monês, kurie jo nepa3îsta ir nenori pa3inti. Jiems rûpi tik, kad jis 3iûrêtû ir 3iûrêtû. Iş to jû pelnas. Ir 3mogus savo patiû gîvenimo laikâ, savo dêmesî, savo sielos jêgâ atiduoda u3 niekâ. Tûli sâko, kad tai esâs pa3angos kelias, kad 3mogus dabar daugiau 3inâs negu kada nors. Gâl ir taip. Bet 3iniû gausumas nêra işmintis. Ir da3nai kaip tik prieşingai. Kas visk3 3ino, tas nieko nenumâno. Mat, işminties reikia tîlos. Reikia, kad Şirdis bûtû rami, kad geiduliai nurimtû. O stiklas kaip tik geidulius kelia: nori bûti mâtomas, nori bûti giriamas, nori bûti greitesnis u3 kitus. Ir taip 3mogus vis labiau şliau3ia palei 3eme, kad tuo tarpu tiki kîlâs. Nesakome, kad reikêtû tâ daiktâ işmesti. Ne jame kaltîbê. Kaltîbê îra 3mogaus santîkîje su juo. Kas îra laisvas savo esmêje, tâm ir stiklas tebus îrankis, kaip plûgas artojui. Bet kas dâr nêra pats savęs râdęs, tâm jis bus ponas. Ir todêl labai svarbu, kad pradêtûme vis işnaujo grî3ti î save. Kad bent kartâ dienoje padêtûme stiklâ şalin ir pabûtume su savo patiû sâmonês Şviesa. Tuomet pajusime, kiek jos dâr îra likę. Gâl ir nusigâsime. Bet iş to nusigandimo gâl ir kils tikrasis budimas. Tauta, kurios sûnûs ir dûkros nebegâli pakelti akiû nuo mâ3ojo stiklo, nêra laisva, kad ir kiek jos vêliavos plevêsuotû. Laisvê pasiekama tik 3mogaus kitimu. Ir tas kitimas prasideda ne stikle, bet Şirdîje.
Bandymas #50 Galutinis balas 65,8 2026-10-09 13:12
Daug kalbama apie işmanûjî telefonâ. O gâl dâr daugiau juo naudojamasi. Ir vis dêlto mâ3a tesuprasta, kas jis 3mogui îra. Sâko tûli, kad tai tik îrankis, kaip plaktukas arba peilis. Bet kas pa3iûri skaidriomis akimis, mâto kâ kita. Irankis guli ramus, kol jo nepaimi. O şitas mâ3asis spindintis stiklas pats şaukia 3mogû. Jis dûzgia, mirksi, 3îbtioja. Ir 3mogus ateina, kaip vergas paşauktas. Mat, 3mogaus sâmonê îra Şviesa. Ja jis mâto pasaulî, ja numâno save patî. Bet ta Şviesa tegâli spindêti, kad ji neblaşkoma. Kaip 3ibintas vêjîje plâsta ir gesta, taip ir sâmonê, kuriâ kas akies mirksnî traukia î kitâ puse. Ir ştai kâ dâro tie vadinamieji draugijû tinklai. Jie neleidia sâmonei nurimti. Vos 3mogus pradeda mâstîti, tuojau jâm parodo kieno nors veidâ, kieno nors 3odî, kieno nors pîktî. Ir mâstîmas nutrûksta. Tai, kaip 3mogus praranda savo vidine Şviesâ! Ne iş karto. Ne per vienâ dienâ. Bet po truputî, kaip vanduo nusineşa smêlî. Rîtâ atsikêles, jis pirma 3iûri ne î dangû, ne î savo Şirdî, bet î stiklâ. Ir vâkare u3miegant tas pâts. Visa diena tarp dviejû 3vilgsniû î stiklâ. O kur jo paties gîvenimas? Kur jo tilsmas? Berods sâkoma, jog tie tinklai 3mones jungia. Jog jais kalbamasi su tolimais, jog jais su3inoma visa, kas pasaulîje vîksta. Ir îra tame teisîbês. Bet reikia pa3iûrêti, kas tşe jungiama. Ar 3mogaus esmê su kito esme? Ar tik pavirşius su pavirşiumi? Da3nai mâtome, kad jungiami ne 3monês, bet jû geiduliai. Pîktis su pîktiu, pavîdas su pavîdu, tuştîbê su tuştîbe. Ir iş to susidâro didelê drumzliû jûra, kurioje skesta pavieniai 3monês. O jie mâno plaukiâ. Ir dâr vienas dalîkas. 3mogus, kurs nuolat rodosi kitiems, ima gîventi tik kitû akimis. Jis jau nebeklausia, kas aş esu, bet kaip aş atrodau. Jo vidus tuştêja, o pavirşius Şvietia svetima Şviesa. Tai îra verguvê, nors ir labai gra3iai apvilkta. Ir ji tuo pavojingesnê, kad vergas pâts jâ laiko laisve. O nereikia tşe smerkti nei aparato, nei tû, kurie jî padarê. Daiktas pâts nêra nei geras, nei blogas. Viskas pareina iş to, kas kâ valdo: ar 3mogus daiktâ, ar daiktas 3mogû. Kurs valdo, tas îra laisvas. Kurs valdomas, tas vergauja, nors ir aukso rûmuose gîventû. Ir todêl labai svarbu, kad 3mogus işmoktû stiklâ padêti î şâlî. Kad rastû valandâ tîlos. Kad vêl işgirstû savo paties sâmonês balsâ, kurs po visû tû triukşmû dâr nenutilo, tik laukia. Tai nêra lengva. Visas pasaulis traukia î kitâ puse. Bet ir nêra neîmanoma. 3mogaus esmê îra stipresnê negu daiktai, jeib tik ji pati tai 3inotû. Tik reikia pradêti. Ir gâl vienâm-antrâm şie 3odiai bus akstinas, kad pamêgintû vienâ vâkarâ be stiklo. Ir pamatîtû, kiek Şviesos jame patîje dâr îra. O jos îra daugiau, negu mâno. Tik ji u3gulta, kaip 3arijos pelenais. Papûsk, ir vêl su3iba.
Paulius Rimavičius

Aptarkime jūsų procesus nemokamai

Tyrimą sukūrė Paulius Rimavičius, išorinis DI transformacijos vadovas. Nuo 2023 m. vedė 80+ DI paskaitų ir dirbtuvių, sukūrė DI atrankos platformą „TeamFill“. Per nemokamą 60 min. konsultaciją aptarsime, kur DI realiai sutaupytų laiko jūsų įmonėje.

Registruotis nemokamai konsultacijai