Bandymas #47
Galutinis balas 63,8
2026-10-08 09:30
Vasara jau įpusėjo, karščiai užėjo tokie, kad žemė skilinėja, o žolė papieviais sudegė kaip prie ugnies. Daržuose dar šiaip taip laikosi: moteriškės, parėjusios nuo šieno, su naščiais tempia vandenį iš prūdo ir laisto kopūstus, laisto agurkus ligi tamsos; rytą atsikelia — vėl viskas apvytę, lapai nukarę kaip ausys. Vargas daržams, bet dar didesnis vargas nuo vištų: tos, nabagės, iš karščio neberanda sau vietos, kapsto, kasasi po medžiais, o kur suuodžia drėgną žemę, ten ir sulenda visos pulkais.
Pasmalkio sodoje Kazlauskienė ir Jonkienė gyvena per tvorą — kiemai sueina, daržai sueina, tik vartų stulpas vieną nuo kitos teskiria. Kazlauskienės vištos didelės, pilkos, jau kelintą nedėlią varinėjamos iš Jonkienės daržo. Jonkienė šaukia, kaimynė tyli — ką čia besakysi, višta ne šuo, nepririši.
Tą rytą Jonkienė, atsikėlusi su aušra, nuėjo į daržą agurkų pažiūrėti. Bežiūrint — širdis apmirė: agurkynė visa suknaisiota, lapai ištaršyti, žemė išbyrėjusi į takus, o ten pat, vagoje, tupi penkios Kazlauskienės vištos, susikasusios duobes, mirkso tik ir purtosi.
— A, kad jus kiaurai! — suriko Jonkienė, griebdama pagalį — ar čia jūsų pirtis? Šiū, šiū, prakeiktosios!
Vištos kudakuodamos išlakstė per tvorą, o Jonkienė, nebeatsitiesdama nuo agurkų, dairėsi į kaimyno pusę. Kazlauskienė tuo tarpu jau stovėjo prie savo priemenės, rankas į šonus įsirėmusi.
— No, ko gi tu taip rėkauji su saule? — klausė — bene vilkas įlindo?
— Vilkas ne vilkas, o tavo vištos man visą agurkyną išknisė! — šaukė Jonkienė — kelinta diena jau sakau, kelinta diena… Ar tu akių neturi?
— Turiu, kaip ir tu — atšovė Kazlauskienė — tik mano akys ne vištoms sergėti. Tvorą pasitaisyk, tai nelįs. Juk per tavo tvorą ir veršis pereitų, ne tik višta.
— Mano tvora kokia buvo, tokia ir yra… Pernai tavo vištų nebuvo tiek pasiutusių. Prilesini grūdų, tai dabar ir nebežino, kur dėtis iš riebumo!
— Jau ir riebumas negerai! — juokės Kazlauskienė — gal norėtum, kad tavo kaip strazdai liesos lakiotų?
— Mano vištos savo kieme tupi…
— O mano tai raganos, visos oru skrenda, ar ne?
Jonkienė, nebeištvėrusi, griebė nuo žemės vieną vištą, pasilikusią po tvora, ir, laikydama už kojų žemyn galva, atkišo kaimynei:
— Še, pasiimk savo gražuolę! Antrą sykį kuomet pagausiu — ir sparnus apkaposiu, ir pačią suvalgysiu, nė pelenų neliks!
— Tik pamėgink! — pašoko Kazlauskienė — tuoj seniūną atvesiu… Višta rublį kainuoja, o tavo agurkai nė skatiko…
— Nė skatiko! Žiūrėk tu ją… Visą pavasarį mirkau, vandenį nešiojau…
Višta, kabodama galva žemyn, kudakavo kiek galėdama; vyrai sukilo trobose, pašoko šunys, iš Kazlauskienės priemenės iškišo galvą senasis Kazlauskas, apsiblausęs, su šiaudais plaukuose.
— No, ko judvi čia dar su saule nepasidalijate? — tarė žiovaudamas — dėl vištos tokį jomarką… Mesk tu tą paukštį, Jonkiene, žmogus pamanys — vagiat viena nuo kitos.
Jonkienė numetė vištą ant žemės; ta nulėkė kudakuodama į savo kiemą. Moteriškės dar pastovėjo, viena į kitą pažiūrėjo, pašnairavo ir išsiskirstė kiekviena į savo pusę.
Kazlauskienė, parėjusi į trobą, bambėjo pati sau:
— Dėl kelių agurkų tokį vėją kelti… Tegul nelaiko daržo prie pat tvoros.
O Jonkienė, bekilnodama suknistus agurkų lapus, dūsavo:
— Vaikai, vaikai… kad jos ir savo bobos nebeklauso, kaip klausys manęs…
Ir, kaip paprastai, ligi pietų abidvi vėl susitiko prie šulinio ir šnekėjo apie sausrą, tartum nieko nė nebuvę; tik vištos tą dieną — kasžin kodėl — į svetimą daržą nebėjo.
Vertintojo komentaras: The imitation captures Žemaitė's manner well. It opens with an extended descriptive passage about weather and hardship, then moves into brisk, dash-led dialogue full of village retorts. The period lexicon ("nedėlia", "nabagės", "kasžin", "juokės", "atšovė", "ligi", "No,") is used without drowning the text. Lines like "višta ne šuo, nepririši" and "O mano tai raganos, visos oru skrenda, ar ne?" have the right earthy bite. The opening sentences are less dense and less textured than the original's piled-up verbs of mud and rain, and the place name "Pasmalkio sodoje" is lifted directly from the sample. There are several logic and wording slips: Jonkienė is introduced as the one who shouts while the neighbour stays quiet, yet the neighbour then argues fiercely; "nė pelenų neliks" makes little sense for eating a hen; and "Vaikai, vaikai… kad jos ir savo bobos nebeklauso" is muddled. The ending, where the women chat at the well and the hens "kasžin kodėl" stay away, is gently ironic rather than moralizing, though it leans slightly toward neatness.
