Claude Opus 5.5

Šį pavasarį, priešingai pernykščiam, sausra kaip tyčia užėjo: nė lašelio per kelias nedėlias. Dulka keliai, trūkinėja dirvos, o daržuose žemė suskilusi kaip senos puodynės dugnas. Moteriškės nabagės vakarais nešioja kibirais vandenį iš upelio, laisto savo rūtas, kopūstų daigus, svogūnėlius. Kas be vandens paliko, tam viskas ir nuvyto. Smilgienė, Pakalnių sodoje, tik ką buvo pasodinusi agurkus, apšlaksčiusi, žabais apkaišiusi, kad šunes nebraidžiotų. Tą rytą, vos saulei patekėjus, išėjusi pažiūrėti, kaip daigeliai atsigavę, net suklykė: — Oje, Dievuliau mano! Kas čia dabar?! Visos lysvės išknisti, išdraskyti, tarytum kiaulė būtų raususi; agurkų daigai išmėtyti, rūtų keli kerai iš šaknų ištraukti. Vidury daržo trys raibos vištos sau pakrapštinėja, o ketvirtoji jau sėdi dulkėse susivėlusi, sparnus išskėtusi, kaip ponia ant pūkų. — Še, še, kad jus vilkai! Kad jus kur nugaištų! — šaukė Smilgienė, graibstydama žabą ir vaikydama vištas. Tos kudakuodamos, sparnais plasnodamos, šoko per tvorą atgal į Bružienės kiemą. Bružienė tuo tarpu melžė karvę prie tvarto. Išgirdusi riksmą, pakėlė galvą: — No, ko gi taip rėki, kaimynėle? Bene vilkas avį papjovė? — Vilkas! Geriau jau vilkas būtų! — barėsi Smilgienė, per tvorą persisvėrusi. — Pažiūrėk, ką tavo vištos padarė! Visą daržą išdraskė, agurkus išknisė… Aš kaip kvaila vandenį nešioju, nuo upės kibirais tampau, o tavo vištos čia sau puotą kelia! — Kasžin, ar mano? — atšovė Bružienė, net melžti liovusis. — Ar tu matei? Ir tavo pačios vištų pilnas kiemas. — Ar aš apakusi, kad nematyčiau? Raibos, kaip tavo, ir viena be uodegos, ta, kurią lapė nutvėrė… Juk visas sodžius jas pažįsta! — Na, tai ir kas, kad raibos… Tvorą užtaisyk, tai ir neįlįs — nė kiek nesusigėdusi atsakė Bružienė. — Tavo tvora kaip rėtis, ne tik višta, ir kiaulė perlįstų. — Tvorą! Aš dar tvorą tavo vištoms taisysiu! Uždaryk savo paukščius, kad svetimo neėstų! — rėkė Smilgienė, žabu mosuodama. — Ar tu jas mėšlu šeri, kad pas kitus lenda? — Ar tu jas tik nesuskaičiuok, kaimynėle, — juokės Bružienė, atgal prie karvės pasilenkusi. — Geriau pažiūrėk, kas pirmutinis jas per tvorą veda. Smilgienė atsisuko. Ant tvoros, kur žabai praretėję, stovi raudonas gaidys, galvą atmetęs, ir, tarytum valdžia būtų, kakaruoja per visą sodą, o paskui jį vėl tos pačios raibosios renkasi atgal į daržą. — Ar tai ne tavo gaidys? — klausė Bružienė. — Juk jis tas mano vištas po visą sodą vedžioja, aš pati jau ne kartą vijau jį. Smilgienė nutilo, žabą nuleido. Gaidys tikrai jos: tas pats, kurį pernai iš Šakynos turguje už dvi dešimtis kapeikų pirko. — Na, tai… — numykė ji. — Tai kam tu tas savo kekšes paskui jį leidi? — Ogi kad tavo gaidys gražus, ir vištos ne kvailos, — juokės Bružienė. — Eik, kaimynėle, nesibarkime dėl to paukštvaikio. Aš šįvakar tau rūtų daigų atnešiu, kiek norėsi, ir agurkų sėklų dar turiu. Smilgienė dar pabambėjo kiek, pakeikė gaidį, paskui ir pati nusijuokė: — Kad jį kur, tą razbaininką! Ant Velykų jam galvą nusuksiu… Vakare abi sėdėjo ant Bružienės slenksčio, aptarinėjo, kurios marčios nevalyvos, kas į ką piršlius siunčia. O gaidys su vištomis, niekieno nevaikomas, krapštinėjo vėl tą patį Smilgienės daržą.

Tą pavasarį, kaip tik atšilo ir pradžiūvo dirvos, Pakalnės sodoje moteriškės bruzdėjo po daržus: kita lysves taiso, kita kopūstų rasodą sodina, kita, susirietusi ligi žemės, burokus sėja. Žvirblienė, nuo ankstaus ryto pasiraitojusi, kojos basos, ligi pusblauzdžio purvinos, išrausė, išakėjo savo daržiuką kaip stalą lygų; morkoms, svogūnams lysveles išraižė, pagrėbliavo, pabarstė, net širdis džiaugės žiūrint. Pavakare, užbaigusi darbą, įsibėgo į trobą bulvių pasišildyti, ir kol bulves perpylė, išgirdo per langą, kad darže kažin kas kvaksi, kudakuoja, kapstosi… — Oje, Dieve mano! — sušuko, išpuolusi pro duris. — Kas čia per pasiutimas! Ogi kaimynės Kerpienės vištos, kokios aštuonios su gaidžiu priešakyje, visas daržas išdraskytas, išbarstytas, lysvės kaip kiaulių išknistos; sėklos, kur kokia buvo, išlesiotos, rasoda išdraskyta, pervirtusi saulėje vysta. Žvirblienė čiupo nuo tvoros žagarą, ir kaip pradėjo gainioti: vištos klykdamos, sparnus išskėtusios, kuri per tvorą, kuri pro skylę, kuri tiesiai per lysves bėga, kas likę, tą dar labiaus sumindo. Gaidys, nabagas, įsipainiojo į žirnių karklus, kol išsprūdo, tai kelias plunksnas paliko. Išgirdusi riksmą, Kerpienė iškišo galvą per savo tvorą: — Ko čia taip rėki, kaip ant gaisro? Ar tau galvą kas pjauna? — Galvą ne galvą, o tavo vištos mano daržą išdraskė! Pažiūrėk, kas iš lysvių beliko! Ar tu jų negali uždaryti? Kiekvieną pavasarį tas pats vargas! — Bene aš jas pririšiu? — atšovė Kerpienė. — Vištos ne karvės, ant virvės nevedžiosi… Tvorą gerai užsitaisyk, tai ir nelįs. Pas tave pro skylę ir kiaulė pralįstų. — Mano tvora gera, tik tavo vištos pasiutusios, kaip ir pati! — sušuko Žvirblienė, mosuodama žagaru. — Pernai agurkus išlesiojo, šiemet ir svogūnus… Ką aš rudenį dėsiu į puodą, ar tavo vištų plunksnas? — No, žiūrėk tu jos! — rankas pasiremdama šonuose, barės Kerpienė. — Pati praeitą rudenį savo žąsis paleidusi, ražienas ganė mano rugiuose, o aš nė žodžio nesakiau! Dabar dėl kelių svogūnų ji visą sodą sukėlė… — Kelių?! — net pamėlynavo Žvirblienė. — Eikš, pamatyk, kelių! Visą dieną susirietusi kapsčiau, o tavo gaidys per vieną pusvalandį viską nudraskė… Pasigausiu, tai sprandą nusuksiu ir puode išvirsiu, žinosi! — Tik palytėk mano gaidį, tai ir tavo katinas namo nebegrįš! Tuo tarpu susibėgo vaikai, išlindo iš kluonų vyrai; kiti juokės, kiti galvas kraipė. Kerpis, pypkę rūkydamas, priėjo prie tvoros: — Nustokite, bobos, ar pablūdote? Bene dvaro valdytojas atėjo, kad taip spiegiate… Per vištas visas kaimas girdi. — Tu neužtark, tu savo bobą sudrausk! — atsisuko Žvirblienė, — jos vištos, jos ir kaltė! — Gerai jau, gerai — kasydamas pakaušį tarė Kerpis — rytoj vištidę užkalsiu, o tau, kaimyne, savo pačios rasodos atnešiu… Mūsų daug pasodinta. Kerpienė dar bambėjo kažin ką po nosimi, bet nuėjo vištų sušaukti. Žvirblienė, atsidususi, sudėjo žagarą prie tvoros: — Rasodos atneši… O sėklas kas man atgal įbers? Ir susilenkusi ėmė lysves lyginti, iš pykčio murmėdama, kad kitais metais tvorą ligi pat stogo pasistatysianti.

### Kişeninis prietaisas ir sâmonês Şviesa. Daug nûnai kalbama apie naujus iştaisus, kuriais 3monês didiuojasi. Ir-gi retai kas susimâsto, kâ jie su 3mogaus esme dâro. Sâko tûli, kad tai tik î r a n k i a i, nei geri, nei blogi. O tşe vêl tas pats nesuprastas dalîkas: kas îrankî valdo, ir kas îrankio valdomas? Pa3iûrêkime tik î mûsû dienû 3mogû. Eina jis gatve ir akis nuleides. Sêdi jis tarp savûjû ir kalbos nebgirdi. Rankoje jam maşas stiklinis daiktelis, ir jame visas jo pasaulis. Kalba jis su tolimaisiais ir nemâto artimûjû. Ir rodosi jâm, kad jis laisvas, kad visa jam prieinama, kad visas 3iniâs jis turi delne. Bet skaidriosios âkîs mâto, kad tai têra laisvê pavirşaus dalîkuose. Mat, kas valandâ dirsteli î tâ stiklâ, tas nebeturi rimties. Vos nurimsta Şirdis, tuojau jî vêl suvirpina koks 3enklelis, koks gaudesîs, koks svetimas 3odis. Ir taip 3mogus visâ dienâ blaşkomas tarsi lapas vêjo. Sâmonês Şviesa drumstama be paliovos. O drumstoje Şviesoje nebegalima numanîti gîvenimo gelmiû. Tûli giriasi turâ daugîbe draugû vadinamuosiuose draugijos tinkluose. Şimtai, tûkstantiai! Tatiau kas îra draugas, kurio veido niekumet nematei, kurio balso negirdêjai? Ir kaip tik tiejie, kurie labiausiai giriasi draugais, da3nai îra vienişiausi. Rodo jie kitiems savo gîvenimo atvaizdus, pagra3intus, iştaisîtus. Ir laukia, kâ kiti pasakîs, ar pagirs. Ir taip jû asmenîbê prisunkta svetimo vertinimo. Ne savo vidaus balsu jie gîvena, bet minios şnabşdesiu. Tai ir îra nauja verguvê. Berods niekas neverta 3mogaus î jâ eiti. Pats jis noriai eina, pats d3iaugiasi savo pantimis. Ir ne3ino, kâ dâro. Kaip vergas, kurs pamirşo, kad kartâ bûta kitaip. Reikia tai taipo-jau aişkiai pasakîti: k i e k v i e n a s b l a ş k î m a s i s a t i m a d a l î s i e l o s Ş v i e s o s. Nes Şviesa tegâli 3iebtis tilsme. Ji reikalauja rimties, laiko, susitelkimo. O kur rasti tilsmo, kad kiekviena tuştia valanda u3pildoma svetimais vaizdais? Kur 3mogus beatsiduos sau pâtiam, kad jis net nuobodulio nebe3ino? O nuobodulis, mat, toli gra3u nêra tik blogas dalîkas. Jame da3nai pirmâ kartâ prabunda 3mogaus vidus. Kada nieko nêra aplinkui, tada atsigrie3ia âkîs î vidû. Ir tada tik u3eina tie akies mirksniai, kada jis praregi. Nesâkome, kad reikêtû tûs prietaisus mesti, nuo jû bêgti. Tai bûtû bergzdias dârbas, ir gâl net kvailas. Bet reikia mokêti juos padêti ş a l i n, kad Şirdis prisiprastû vêl tilsmo. Reikia kasdien turêti valandâ, kurioje 3mogus pats sau vieşpats. Tâ valandâ tegul nebûna jokio gaudesio, jokio stiklo. Tik dangus, medis, savo mintis. Ir tada aişkês, kad laisvê neateina iş prietaiso, kad ir kaip gudriai jis bûtû padarîtas. Laisvê pasiekama tik 3mogaus kitimu, jo esmês grî3imu î dîkîbe. Tik numanîkime, kiek tai reişkia: po tiek blaşkîmosi, po tiek tuştû valandû vêl pajusti savo patiû sâmonês Şviesâ! Tâ dârbâ reikia pradêti ne rîtoj, bet şiandien. Ir pradêti iş paties savês.

### Işmanusis telefonas ir sâmonês Şviesa. Daug dabar kalbama apie naujâsias 3inias ir prietaisus. O gâl dâr daugiau jais naudojamasi, nei apie juos mâstoma. Ira, mat, tûlû 3moniû, kurie sâko, kad tai tik paprastas îrankis, lengvai valdomas dalîkas. Ir-gi mûsû dienû gîvenimas rodo, kad ne 3mogus jî valdo, bet jis 3mogû. Pa3iûrêkime tik î gatves, î namus, î mokîklas! Visur sêdi ir stovi 3monês, galvas nuleide, âkis î mâ3â stiklelî îsmeige. Neşioja jie kişenêje tâ işmanûjî telefonâ, ir jis jiems kuone svarbesnis negu duona. Nebegâli jie nei valandêlês ramiai iştverti, kad jo nepaliestû. Tai ir aişkêja, kad tşe ne laisvê, bet nauja verguvê. Berods, telefonas pats savaime nêra piktas. Juo galima ir gero pasiekti, ir 3iniû îgîti, ir artimuosius toli esantius aplankîti. Tatiau kas jame slîpi, tas nêra tik 3iniû neşêjas. Tie tinklai, kuriuos vadina socialiniais, îra taip sutaisîti, kad 3mogaus dêmesî nuolatai trauktû ir laikîtû. Vis naujas vaizdas, vis naujas 3odis, vis naujas pagîrimas arba papeikimas. Ir 3mogaus sâmonê neturi kada nurimti. O mes jau 3inome, kad Şviesa sieloje tegâli 3ibêti, kai Şirdis rami ir skaidri. Vos sujuda geiduliai, vos u3plûsta troşkimai, tuojau ir drumsiasi vidaus vanduo. Ir kaip tik tâ nuolatinî drumstimâ tie tinklai ir neşa. Kiekvienas mirksnis, kiekvienas skambtelêjimas îra tarsi akmenêlis î e3erâ mestas. Bangos neliauja, ir dugno nebematîti. Tûlas tada mano esâs labai daug 3inâs, kadângi daug matê ir skaitê. Bet matîti dâr nêra suprasti. Ir skaitîti dâr nêra iş3inoti. Kas nuolatai tik pavirşium slîsta, tas niekumet gelmiû nepasieks. Gîvena jis lîg peteliukê, nuo vieno 3iedo prie kito skraidanti, bet medaus nesurenkanti. Dâr skaudiau, kad tie tinklai 3mogû vertia kitû akimis save matîti. Ne pats jis savo verte pa3îsta, bet skaitliuoja, kiek kas jam pritarê, kiek kas jî pagîrê. O pagîrimo nesulaukes, jis nusimena, liûdi, tarsi bûtû ko netekes. Tai ir asmenîbê prislêgta, ir sâmonê pavergta s v e t i m a v a l i a. Ir ne3ino jis, kâ dâro. Mano esâs laisvas, kadângi pats renkasi, kâ 3iûrêti. O iştikrûjû jau seniai uş jî renkasi kiti. Reikia tai aişkiai ir kartotinai pasakîti: tilsmas îra 3mogui bûtinas. Be jo nêra rimties, be rimties nêra Şviesos, be Şviesos nêra laisvês. Ir kas nori bûti laisvas, tas turi mokêti ir telefonâ padêti, ir tinklû balsus nutildîti. Tik tada praregi 3mogus, kiek jo dienû nuêjo niekais, kiek jêgû iştekêjo pro tâ mâ3â stiklelî. Nêra tai labai sunkus dârbas. Mâ3a tereikia: vakare, prieş miegâ, valandêlê tilsmo; rîtâ, prieş dienos rûpestius, akies mirksnis Augştîbei. Ir 3mogus pajus, kaip vêl ima 3ibêti jo sielos Şviesa. Tik reikia pradêti. O pradêti reikia ne nuo kitû peikimo, bet iş savês paties.