Bandymas #7
Galutinis balas 41,0
2026-10-08 08:24
Rugpjūčio pabaigoje, kai jau kopūstai pradeda lankstyti galvas, o ridikai žaliuoja ir šaukte šaukia pelenų, Rimkienė, pavaikščiojusi po daržą, sustojo kaip įkalta. Ant jos lysvės, kur ji vakar rankom kopstė krapus, tupėjo, kapstėsi, purenosi šešios vištos, o penkios dar skubėjo per tvorą, kaip į atlaidus. Morkų viršūnės išlaužytos, burokų lapai priplėšyti, o ten, kur sėta petražolė, tik duobės išrausytos, kad ir šunį laidok.
— Ak, jūs sučėrusios, jūs nelabųjų ratai! — suriko Rimkienė, sumušdama rankomis per šonus. — Šinai! Šinai, kad jus vilkai!
Vištos pakėlė galvas, žvilgtelėjo vienu akimi, paskui kita, ir vėl kapsto sau, tarsi ne joms sakyta. Tik gaidys, raudonas kaip Dievo rūstybė, išsitiesė ir užgiedojo, kad net ausyse suspengė.
Rimkienė nusiavė klumpę ir paleido. Vištos pasklido, kvakšėdamos, plasnodamos, paliko kelias plunksnas ant kopūstų; viena, pati storiausia, neradusi skylės, kaukšėjo išilgai tvoros ir vis atsimušdavo.
— Ana, Daubarienė savo bandą išleidus, o pati sėdi kaip ponia! — dejavo Rimkienė, nešdama klumpę. — Per tris dienas jau antrą kartą! Ar aš už tai prakaitą liejau, ar dėl to nugarą laužiau, kad kitų paukščiai sudarkytų?
Nė neapsiavusi, viena kojine, viena klumpe, nuėjo per kaimynės kiemą. Daubarienė sėdėjo ant slenksčio ir mezgė kojinę; matydama ateinančią kaimynę, net akių nepakėlė.
— Gero ryto, Daubarienės! — tarė Rimkienė, užsigavusi balsu. — Gal pasakysi, kas dabar tavo vištas ganys, ar jos pačios sau ponios?
— O kas man jas ganys? — atsakė Daubarienė, nė nesustodama mezgusi. — Paukštis yra paukštis; Dievas jam sparnus davė, ne tvorą.
— Sparnus davė, o galvos nedavė! Visas daržas išrausytas, buroką kaip kiaulė išknisus!
— Kiaulė ar ne kiaulė, tai tavo gudrybės — pasakė Daubarienė. — Gal pati tvoros netaisai, kad skylės, kaip kaldrai? Mano višta pro skylę, sakau, ne per tvorą lipa.
— Tai da dabar aš kalta! — sušuko Rimkienė, net klumpę pakėlusi. — Aš tau parodysiu skylę! Aš tau parodysiu, kad šventas kampas nuo tavo vištų neišeina! Atsiliepsi, kai ta pati višta ant tavo puodo atsidurs!
— O pabandyk, pabandyk! — pašoko Daubarienė, numetusi mezginį. — Paliesi vištą, tai ir aš tavo žąsį palesinsiu, mačiau, kaip ji mano griovy mirkstą!
Šūkavo, ginčijosi, iš abiejų trobų išlindo vaikai, šuo pradėjo loti, o kaimyno Bagdono bernas, ėjęs pro šalį su šluota ant pečių, sustojo ir iš tolo kvatojo.
Pagaliau Rimkienė, užkirsta ir pamėlusi, tarė:
— Tegul tave Dievas moko, jeigu žmonės nemoko!
— O tave tegul ir duonos prašo, jei pykčio valgysi — atkirto Daubarienė.
Taip ir išsiskyrė. Vakare Rimkienė vis tiek užkimšo skylę tvoroje seno rato stipinais, o Daubarienė, nė žodžio nesakiusi, sugaudė savo vištas, uždarė į daržinę ir ilgai žiūrėjo pro plyšį į kaimynės langą, kuriame degė šviesa.
Vertintojo komentaras: The piece gets the general frame right: a lively village quarrel carried mostly by dialogue, concrete garden detail, and dash-introduced speech with folk curses. However, it lacks the sample's dense chains of expressive verbs (patižo, pabliuro, praskydo), its dialect forms (no, dagi, nabagai) and its unhurried, sympathetic narrative voice, so it reads more like a generic rural sketch than the author. The language has many errors and semantic misfires that a native reader stumbles over. Examples include "žvilgtelėjo vienu akimi" (gender mismatch), "Gero ryto, Daubarienės!" (wrong case), "nė nesustodama mezgusi", "skylės, kaip kaldrai", and "šventas kampas nuo tavo vištų neišeina". The final curse, "O tave tegul ir duonos prašo, jei pykčio valgysi", is nearly meaningless. Some images are forced rather than earthy, such as "ridikai... šaukte šaukia pelenų", "jūs nelabųjų ratai" and the gaidys "raudonas kaip Dievo rūstybė". The humor works best in physical details like the flung klumpė and the fat hen bumping along the fence. The quiet ending with the window light is a reasonable restrained touch, though slightly stock.
