PRPaulius RimavičiusIšorinis DI transformacijos vadovas Nemokama konsultacija
← Rezultatų lentelė

DI modelio rezultatai

Claude Sonnet 5.5

reasoning: medium · anthropic/claude-sonnet-5.5

Vidurkis

41,5
Testas Vidurkis Min.–maks. Bandymai Stilius Kokybė Kūrybiškumas Humoras Cringe Vid. kaina / tekstas
Žemaitė 41,9 41–43 2 49,0 47,0 55,0 48,5 38,5 0,0238 $
Vydūnas 41,2 41–41 2 51,0 56,0 56,5 17,5 40,0 0,0217 $

Žemaitė

Bandymas #7 Galutinis balas 41,0 2026-10-08 08:24
Rugpjūčio pabaigoje, kai jau kopūstai pradeda lankstyti galvas, o ridikai žaliuoja ir šaukte šaukia pelenų, Rimkienė, pavaikščiojusi po daržą, sustojo kaip įkalta. Ant jos lysvės, kur ji vakar rankom kopstė krapus, tupėjo, kapstėsi, purenosi šešios vištos, o penkios dar skubėjo per tvorą, kaip į atlaidus. Morkų viršūnės išlaužytos, burokų lapai priplėšyti, o ten, kur sėta petražolė, tik duobės išrausytos, kad ir šunį laidok. — Ak, jūs sučėrusios, jūs nelabųjų ratai! — suriko Rimkienė, sumušdama rankomis per šonus. — Šinai! Šinai, kad jus vilkai! Vištos pakėlė galvas, žvilgtelėjo vienu akimi, paskui kita, ir vėl kapsto sau, tarsi ne joms sakyta. Tik gaidys, raudonas kaip Dievo rūstybė, išsitiesė ir užgiedojo, kad net ausyse suspengė. Rimkienė nusiavė klumpę ir paleido. Vištos pasklido, kvakšėdamos, plasnodamos, paliko kelias plunksnas ant kopūstų; viena, pati storiausia, neradusi skylės, kaukšėjo išilgai tvoros ir vis atsimušdavo. — Ana, Daubarienė savo bandą išleidus, o pati sėdi kaip ponia! — dejavo Rimkienė, nešdama klumpę. — Per tris dienas jau antrą kartą! Ar aš už tai prakaitą liejau, ar dėl to nugarą laužiau, kad kitų paukščiai sudarkytų? Nė neapsiavusi, viena kojine, viena klumpe, nuėjo per kaimynės kiemą. Daubarienė sėdėjo ant slenksčio ir mezgė kojinę; matydama ateinančią kaimynę, net akių nepakėlė. — Gero ryto, Daubarienės! — tarė Rimkienė, užsigavusi balsu. — Gal pasakysi, kas dabar tavo vištas ganys, ar jos pačios sau ponios? — O kas man jas ganys? — atsakė Daubarienė, nė nesustodama mezgusi. — Paukštis yra paukštis; Dievas jam sparnus davė, ne tvorą. — Sparnus davė, o galvos nedavė! Visas daržas išrausytas, buroką kaip kiaulė išknisus! — Kiaulė ar ne kiaulė, tai tavo gudrybės — pasakė Daubarienė. — Gal pati tvoros netaisai, kad skylės, kaip kaldrai? Mano višta pro skylę, sakau, ne per tvorą lipa. — Tai da dabar aš kalta! — sušuko Rimkienė, net klumpę pakėlusi. — Aš tau parodysiu skylę! Aš tau parodysiu, kad šventas kampas nuo tavo vištų neišeina! Atsiliepsi, kai ta pati višta ant tavo puodo atsidurs! — O pabandyk, pabandyk! — pašoko Daubarienė, numetusi mezginį. — Paliesi vištą, tai ir aš tavo žąsį palesinsiu, mačiau, kaip ji mano griovy mirkstą! Šūkavo, ginčijosi, iš abiejų trobų išlindo vaikai, šuo pradėjo loti, o kaimyno Bagdono bernas, ėjęs pro šalį su šluota ant pečių, sustojo ir iš tolo kvatojo. Pagaliau Rimkienė, užkirsta ir pamėlusi, tarė: — Tegul tave Dievas moko, jeigu žmonės nemoko! — O tave tegul ir duonos prašo, jei pykčio valgysi — atkirto Daubarienė. Taip ir išsiskyrė. Vakare Rimkienė vis tiek užkimšo skylę tvoroje seno rato stipinais, o Daubarienė, nė žodžio nesakiusi, sugaudė savo vištas, uždarė į daržinę ir ilgai žiūrėjo pro plyšį į kaimynės langą, kuriame degė šviesa.
Bandymas #6 Galutinis balas 42,8 2026-10-08 08:24
Rugpjūčio pradžioje, kai jau pasėtos rugienos ėmė gelsti, o daržuose pabiro pupos, Dailidienės višta pirmoji pramynė taką pro skylę tvoroje. Paskui ją, kaip į atlaidus, nusekė ir visas būrys: gaidys su raudonu skiauteriu, dvi margos, juodoji ir septyni jaunikliai, kurie, rodos, vos kiaušinio kevalus nusikratę, o jau žino, kur kopūstai skaniausi. Žilvikienė tuo metu buvo nuėjusi pas šulinį. Grįžusi pamatė savo daržą — vienos lysvės nebėr: morkų lapai išrauti, svogūnai išmėtyti viršum žemės, burokėlių daigeliai sutrypti, o ant kopūstų galvų sėdi juodoji višta ir kakoja, kaip kokia ponia. — Ak, kad jus kur kirsčiai! — suklykė Žilvikienė, numetusi kibirą; vanduo pliurptelėjo per slenkstį. — Šiukš! Šiukš, nelabieji! Kad jus lapės pagautų! Davė į tą būrį šluotkočiu, višta sukvyško, plunksnos pakilo, o gaidys, išsipūtęs, nutempęs sparną, nubėgo per tvorą, kaip pasiutęs. — Dailidiene! — šaukė Žilvikienė per tvorą, nė sustoti nebegalėdama. — Dailidiene! Ar tu girdi, ar tu kurčia? Imk savo višteles, nes aš visas nusuksiu! Dailidienė išėjo iš kluono, rankas šluostydamasi į prijuostę; veidas raudonas, nes buvo kūlusi linus. — Ko čia tu šauki kaip pjaunama? — tarė. — Višta ne žmogus, ji nežino, kur kieno žemė. Reikėjo tvorą geriau taisyti. — Mano tvora! — užsidegė Žilvikienė. — Tai dar mano kaltė? Savo vištas ne laikai, o aš, matai, turiu tvoras tvarkyti! Žiūrėk, kas čia dabar daržas — it kiaulių sykį perarė! — Ė, ką tu čia pasakoji, kiaulių… Kokia ten žala: kelios morkos. Dėl kelių morkų ir lermą kelti! — Kelios morkos! — suplojo rankomis Žilvikienė. — Tu ateik, pažiūrėk, ką sakai! Aš visą pavasarį rankas grioviau, nugarą laužiau, o tu — kelios morkos! Tai jau, matyt, tu pati tokia ir esi: ką kas dirba, tau viskas niekai. — Aš tokia? — Dailidienė atsistojo, rankas į šonus. — Tai tu mane dar ir smerki! O kas pernai mano ančių ančiukus su botagu vaikė? Aš nieko nesakiau, tylėjau, kaip kad gera kaimynė… — Tylėjai! Ana kaip tylėjai — visam kaime išgyrei! Čia, išgirdusios barnį, per tvoras ėmė kyšoti kitų kaimynių galvos. Barbė nuo ganyklos ragino: „Duok, duok jai!" — nesuprasdama, kuriai. Mažas Jonukas, Dailidienės vaikas, atbėgo, įsikibo motinai į sijoną ir ėmė verkti. Tuo tarpu višta, kuri buvo tikroji kaltininkė, ramiausiai grįžo atgal pro skylę, nusikratė dulkes ir pradėjo ropštis po mėšlyną. Gaidys užgiedojo. — Še, matai! — tarė Dailidienė, jau tyliau. — Pati namo parėjo. Nieko nenuskriaudė. — Nenuskriaudė… — sumurmėjo Žilvikienė, bet balsas jau sukluso. Pažiūrėjo į savo lysves, į sutryptus daigus, į Jonuką, kuris žiūrėjo išplėtęs akis, ir atsiduso. — Na, ateik rytoj, duosiu tau kelis svogūnų galus, ką išrovė. Pasodinsiu iš naujo. O tu tą skylę užkimšk, girdi? Kitaip nusuksiu, tikrai nusuksiu. — Užkimšiu, užkimšiu — bambėjo Dailidienė, šypsodamasi į prijuostę. — Ir tu nesikarščiuok, kaip pūkas ant ugnies. Ir išsiskirstė abi, kiekviena į savo pusę, dar pusbalsiu murmėdamos.

Vydūnas

Bandymas #57 Galutinis balas 41,3 2026-10-09 13:12
Ŝiû dienû îra daug kalbama apie telefonâ. Ir dâr daugiau jis mâstomas. Kiekvienas jî nešiojasi kišenêje ir kas valandâ i3 jos išsitrauk­damas, nebe3ino, kâ iš jos ieško. Tatiau retas kurs paklausia, kâ jis iš to gâuna ir kâ praranda. Sakoma, kad telefonas îra pâgalbininkas. Ir tai tiesa. Jis suartina 3monês, nugali tolumâ, atveria 3iniû gîlumâ. Bet reikia taipo-jau aiškiai pasakîti, kad kas tarnauja, tas gâli ir valdîti. Ir kaip tik tada, kai 3mogus mano esâs jo valdîtojas, jis da3nai îra jo vergas. Mat, 3mogaus sâmonê îra tarsi tîhus vandû ežeras. Kol jis rimsta, jame matosi dangus ir visa, kas jam virš galvos. Bet kiekvienâ kartâ, kai mes imame ta ežerâ drumsti, mêtome î jî akmenis, vandû banguoja ir veidas išnîksta. Socialiniai tinklai tai ir dâro. Kas minutê atsiranda naujas akmuo: kito 3mogaus nuotrauka, kito pagyrimas, kito piktas 3odis. Ir sâmonê nebegâli nurimti. Gâl kas pasakîs, kad tai nêra didelis dalîkas. Bet kâ reiškia, kai 3mogus nebegâli pabûti vienas su savimi nors keliâ minuçiû? Kai tûščia valanda jam tampa nepakeliama? Jis tuojau griebiasi telefono, kad tik nereikêtû klausîti savês, kâ jis îra. Tai ir îra tas slêpinîs, kuriâ vadiname vidine Şviesa. Ji nesiskelbia. Ji tegâli pasirodîti tik tiems, kurie moka tilêti. Tinklai ragina mus gîventi kitû akîse. Skaičiuojame, kiek kas pamêgo, kiek kas pastebêjo. Ir pamaţu pradedame mâtuoti savê svetimu mâstu. Tuomet atsiranda geiduliai ir troşkimai, kuriû anksčiau nebuvo: bûti matomam, bûti pagirtam, bûti ne prasčiau uţ kitus. Kas gi tai, jei ne nauja verguvê, tik švelnesnê, graţiau apvilkta? Tatiau neturime skubêti smerkti. Daug kas î telefonâ îdedama gero. Jauni žmonês iš jo mokosi, tolimi artimieji per jî kalbasi, o ir tautos gîvenimas per jî atgîja. Dalîkas pats savaime nêra nei blogas, nei geras. Visa tai priklauso nuo to, kokioje bûsenoje îra jo naudotojas. Todêl svarbu ne telefonâ išmesti, bet atgauti savo valâ. Kiekvienâ dienâ turêtûme turêti valandâ, kada telefonas guli nutilês, o mes sêdime rimtyje. Pradžioje bus nejauku, net skaudu. Širdis sâks nerimauti, rankos ieškos to, kâ prarado. Bet jei iškensime, atsiras pirmoji tikra ramybê. Ežeras nusistovês, ir vêl pasirodîs dangus. Tuomet 3mogus numâno, kad jo viduje îra daug daugiau, negu jam tûkstantis ekranû gâli pasakîti. Jis pâ3ista, kad Şviesa nêra gaunama iš šalies, bet kad ji jame îra ir laukia, kol jâ pastebês. Tai ir îra tikroji laisvê: ne nuo telefono, bet nuo to nerimo, kuris mus verčia jî nuolat ieškoti. Kas jâ pasiekia, tas telefonâ laiko rankoje, bet nebelaiko jo širdyje.
Bandymas #56 Galutinis balas 41,2 2026-10-09 13:12
Telefonas ir sąmonės šviesa. Daug kalbama apie šiuos naujus prietaisus. O gal dar daugiau jais naudojamasi. Ir vis lygiai nesuprantama, kas jie yra. Dar-gi sako tūli, kad žmogui jie esą didelis išlaisvinimas. Ir toks čia nesuderinamas prieštaravimas. Mat, kalba apie juos labai dažnai ir tokie, kurie patys nuo jų nė valandos neatsitraukia. Kas telefonas yra, tegali pasakyti tas, kuris be jo moka pabūti savo esmėje. Žmogus paima į rankas prietaisą ir mano, jog jis ima pasaulį. Bet tikrenybėje pasaulis ima jį. Per dieną šimtus kartų jis žvilgteli į ekraną, ir jo žvilgsnis niekumet nenurimsta. Tai ne ryšys su žmonėmis. Tai tik mirksnių srautas, kuris nuplauna viską, kas buvo pradėta kilti viduje. Vos pasirodo mintis, tuojau ją praryja kita, svetima. Berods tai atrodo menkas dalykas. Kas čia, pažiūrėti į tinklus! Bet mąstant apie sielos gyvenimą, sunku tylėti. Žmogaus vidus turi savo Šviesą. Ji nėra drumsčiama tada, kai širdis rami, kai joje viešpatauja rimtis, Šventasis tylos tilsmas. Tuomet žmogus numano gelmių esmę ir jų galias. O tinklai šitą rimtį dažniausiai išsklaido. Jie sužadina geiduliją būti matomam, pagirtam, pastebėtam. Ir žmogus pradeda gyventi ne iš savo gelmės, bet iš kitų akių. Tos akys yra tuščios. Jos skaičiuoja patiktukus, o ne žiūri į sielą. Kas gyvena jų skaičiuojamas, tas tampa verguvės žmogumi, nors ir mano esąs laisvas. Jis kalba daug, o pasakyti neturi. Jis girdi daug, o išgirsti nebegali. Jo sąmonė šliaužia palei žemę, paviršiaus dalykuose, ir jam neatsiveria gyvenimo slėpiniai. Tačiau nereikia sakyti, kad tai jau bergždžias pražūties kelias. Pats prietaisas nėra nei geras, nei piktas. Jis tėra įrankis, ir kaip kiekvienas įrankis, jis tarnauja tam, kas jį valdo. Kas išmano savo vidų, tas telefoną padeda į šalį ir nesijaučia nieko praradęs. Jis žino, kad mažai tereikia, ir atsidengia tikrasis gyvenimo turinys. Vienas ramus vakaras, viena valanda be ekrano, ir sąmonė pradeda skaidrėti it nusėdęs vanduo. Todėl labai svarbu, kad pradėtume to ieškoti. Ne tam, kad išmestume prietaisus, bet kad susigrąžintume save. Reikia atsiminti, kad vidinė Šviesa mums duota, o ne mūsų pačių iškovota. Ji yra pasaulio gelmių dovana kiekvienam žmogui. Bet jos neišlaiko tas, kuris nuolat bėga nuo savo paties tylos. Kiek tai reiškia: pabūti vienam, be žinių, be balsų, be skubos! Pirmiausia tai atrodo tuščia, net baugu. Dar gi tik tada ima kilti tikroji gyvybė. Ir tik tada galima pamatyti, kad visas tas srautas buvo ne gyvenimas, o jo šešėlis. Berods daug kam tai pasirodys perdaug rimta. Bet kas pasakysi! Kartais jų ir gaila, kartais ir pačiam šypsosi, nes ir pats esi toks buvęs. Tereikia pradėti iš kito galo: ne nuo ekrano, o nuo tylos.
Paulius Rimavičius

Aptarkime jūsų procesus nemokamai

Tyrimą sukūrė Paulius Rimavičius, išorinis DI transformacijos vadovas. Nuo 2023 m. vedė 80+ DI paskaitų ir dirbtuvių, sukūrė DI atrankos platformą „TeamFill“. Per nemokamą 60 min. konsultaciją aptarsime, kur DI realiai sutaupytų laiko jūsų įmonėje.

Registruotis nemokamai konsultacijai