DeepSeek V4 Pro

Tas rudenėlis jau toks: vėjas šiaušia, lapai byra, o žmonių širdyse lyg kas pasimaišo. Nuo neatmenamų laikų Pakalnių kaime abi kaimynės, Barbė Dapkienė ir Uršulė Miliauskienė, gyveno kaip vandens nepasisėmusios: viens pas kitą užeidavo, tai kruopų, tai miltų pasiskolindavo, sekmadieniais į bažnyčią drauge eidavo. Bet atėjo ta nesmagi valanda, kad ir vanduo ugnimi pavirsta. O prasidėjo viskas nuo vištų. Ne nuo žąsų, ne nuo ožkų, bet nuo margųjų Barbės vištelių. Tos vištos, nors ir gerai lesinamos, vis kažkodėl mėgo Uršulės daržą labiau nei savo kiemą. Kaip tik Uršulė pasisodino kopūstus, tuos gražiausius, žiemai raugti, tai vištos – cap, cap – iškapstė visą lysvę. Uršulė rytą išėjus daržan ir sustingo: kopūstai išvartyti, žemė išpurtyta, plunksnos visur paskleistos. Žalčiai širdyje suspjaudė. Uršulė tiesiai pas Barbę, net putodama: – Barbi, ar tu savo vištų neprižiūri? Jos man visą daržą išdraskė! Kopūstus nukapos, ką žiemą ėsiu? Gal tu jau sąmoningai užeidi man ant garbės? Barbė kaip tik sėdėjo ant slenksčio, linus šukavo. Pakėlė galvą, pasižiūrėjo, ir sako: – Aš savo vištų dieną naktį nesaugau. Jos padarai Dievo, eina kur lesa. Jei tavo daržas joms skanesnis, tai ką aš padarysiu? Apie tai nėra ko rėkti. – Kaip tai "nėra ko rėkti"? – užsiplieskė Uršulė. – Aš tau ne dvaras, kad tavo vištas penėčiau! Užsidaryk jas, užtverk, o jei ne – aš jau su pagaliu jų pasitiksiu! Barbė metė šukas, atsistojo. Akys jai sublizgo. – Tik parankyk mano vištas su pagaliu, tai pamatysi, kas bus! Aš tau ne kokia baudžiauninkė, kad ant mano gyvulio ranką keltum! Mano vištos eina Dievo oru, o tavo daržas – ne šventorius! Žodis po žodžio, balsas po balso – abi moterys įsismagino. Net kaimo šunys pradėjo loti, išgirdę tokį bildesį. Uršulė mostagavo rankomis, Barbė rėmėsi į šonus. Prisiminė viena kitai ir senas skriaudas: kad Barbė pernai rugius nupjovė per arti ežios, kad Uršulė šieno grėbliu nusitvėrė Barbės pievos kampą, kad Barbės karvė pieno neduoda, tai jau tikrai Uršulė nužiūrėjusi, kad Uršulės sūnus tinginys, o Barbės duktė per daug išsipusčiusi. Ir taip ėjo, ir taip rangės, lyg gyvatės susivijusios. Kaimynai pradėjo eiti artyn – vieni klausėsi, kiti šaipės, treti galvas kraipė, bet nė vienas nesikišo. Kas benorės tarp dviejų bobų lįsti? Tai blogiau nei į šulnį kristi. Pagaliau išbėgo Barbės vyras, senis Dapkus, su vyžom ant basų kojų. – Ko jūs, bobos, kaip šarkos čirškiat? Ar protą pametėt? Dėl vištų! Kad jus kur galas! – suriko jis ir, nieko nelaukęs, čiupo už rankos Barbę ir traukia vidun. Uršulė, pamačiusi kad vyras įsikišo, dar labiau įsintėjo: – Dapkau, sakyk savo bobai, tegul vištas uždaro! O jei ne, tai Dievas mato – išgaudysiu visas iki vienos ir tau ant slenksčio sudėsiu! Barbė pro duris atšovė: – Tuoj, tuoj! Eik verčiau savo daržą apžiūrėk, gal ten ne vištos kaltos, o pati nemoki kopūstų auginti! Ir trinktelėjo durimis. Uršulė pastovėjo, apsispjaudė, nusikeikė per dantis ir nuėjo. Nuo tos dienos abi kaimynės nebesišneka. Susitikusios ant lauko nusisuka, akis nuleidžia, lyg niekad nebūtų nė pasisveikinusios. Vištos, žinoma, ir toliau į daržą eina – joms ką, ar bobos pykstas, ar taikosi. O Uršulė kas rytą su pagaliu pasitinka, bet Barbė jau irgi budi – vos tik išgirsta Uršulės balsą, tuoj lekia prie tvoros, stovi ir žiūri, akimis varsto. Kaimas juokias, o Dievas žino, kuo baigsis. Toks tai ruduo – ne tiktai lapus, bet ir kaimynystę nubarsto.

Buvo pats šienpjūtės vidurys – dienos karštos, tvankios, lyg prieš audrą, o naktimis rasa tokia gausi, kad iki pusblauzdžių kojas merkia. Daržai tuomet kaip iš akies traukti: morkos kaip šilkas, burokai lapus iškėtę, svogūnai galvas ritinėja, o agurkai – rodos, kas rytą po naują rasos lašelį žieduose nešioja. Bet nelaimė – kaimynystėje vištos. Ne bet kokios vištos, o Marės gaspadoriausios – pačios landžiausios, kokias tik Viešpats galėjo sukurti: skraidytos, liesos, pusiau laukinės, o suktos – per tvorą lenda kaip žalčiai, per žardieną prasmenga, kai tik šeimininkė akis nusuka. Tąryt Barbė, pabudus dar prieš saulę, išėjo pasiravėti – o ten, žiūri, visa lysvė su peletrūnais išmindžiota, agurkų daigai pakapstyti, dar keli lapai nuskabyti. Pėdos – vištinės, plonos, su brūkšneliais, kaip pirštu braukta. Pasižiūrėjo Barbė arčiau: ant tvoros dvi raibos vištos tupi, o viena – pati didžiausia, su perkreiptais skiauterės speneliais – visai kaip Marės toji baltoji, kurią pati Marė vadina „pulkininke“. Barbė užvirė. Paskubom užsimetė skarelę, čiupo žabą ir tiesiai per kiemą pas Marę. Marė kaip tik prie šulinio rankas plovėsi. Pamačius Barbę, tuoj šyptelėjo, bet šypsena kaip to peilio ašmenys. – O kame gi, kaimynėle, – tarė Barbė, alsuodama, – ar tu savo pulkininkę jau pulku paleidai? Visą daržą man ištrypė, iškapstė, tarsi šimtą metų nebūčiau lysvių rovus. – Bene man vienos vištos? – atkirto Marė nė nemirktelėjus. – Pas mane, ačiū Dievui, vištos savo kieme lindi. Gal tavo pačios – juodukės, matyt, kaimynės vištomis pavaišint užsimanė? – Manosios po padu, – šoko Barbė, – uždarytos, kaip vienuolyne, o čia šit – žiūrėk! – ir ji mostelėjo parodžius pėdas, dar vis įstrigusias tarp lysvių. Marė priėjo arčiau, pasižiūrėjo, rankas į šonus įrėmė: – Ko čia man rodai? Ar aš žvaigždžių žiniuonė, kad pagal pėdas vištas pažinčiau? Gal kaimynės šuva pėdas paliko? O gal varnos? Bene pirmas kartas, kai tavo darže vištos lando? – čia jau balsas pakilo, kaip gaidžio giedojimas prieš lietų. – Ana pati visą pavasarį per mano kiemą vandenį varė, lysves plovė, tai sakyk, ar aš rėkiau? O dabar viena višta bėdą padarė – tai jau pasaka! Barbė net skarelę nusimovė, karšta pasidarė: – Tu man vandeniu dėkavok! Vandenį Dievas siunčia, o vištas – tu paleidi. Jei nemoki laikyti, perkišk tinklą, užkirsk sparnus arba tupdyk po kubilu, o ne po svetimus daržus gainiok! Mano agurkai su siela skaitėsi, o dabar – nuogos stuomens liko. Marė tik nusijuokė tuo savo gergždingu juoku: – Tinklą! Kad tu gerai tvorą susitvarkytum, neitų niekas. Kiauros žardienos kaip sietas – ne vištos, o ir kiaulės pereitų. Pats tavo gaspadorius, regis, bačką daryti moka, o žardienos susipinti nemoka. Šit ką! – Mano gaspadorius tau ne reikalas! – užsivedė Barbė, žabą kilstelėjus, bet dar nesiryžo. – Tik savo pulkininkę pasiimk, kol aš jai sprando nenusukau. Dievui negalėčiau atsakyti, kad tokį išperėjimą į puodą pašoviau. – Nė pirštu neliesk! – suspigo Marė. – Tik paliesk – ir aš tau visas tavo juodukes su peletrūnais kartu šėriau! O paskui su piemenimis kalbėsimės, kas daugiau vištu laiko. Tuo tarpu atėjo Marės vyras, Senkus, basa galva, išsiblaivęs po pusrytinio miego: – Ko čia taip baisiai, tartum jaučius pjauna? – paklausė. Abi moterys ėmė šnekėti vienu balsu, rodos, dūšias išsakyt ketindamos. Senkus pasikasė pakaušį, pavartė akis į dangu, kuriame jau audros debesys brinko, ir tarė: – Vištos – tai vištos. Bene tik dėl vištų gyvensit? Marė, eikš, atiduok kaimynei tą pulkininkę. Tepasijunta, kad kitąsyk neitų į svetimus daržus. O tu, Barbė, neimk taip itin prie širdies, agurkai atžels, dar spės užderėti iki šaltų. Bet moterys jau įpykusios, jau ir vyrų žodžiai kaip žirniai į sieną. Barbė pasisukus nuėjo, šnabždėdama po nosimi „ana sau vištų nevaldo, o aš dėl jos daržo sergėk“, o Marė savo kiemo vidury dar ilgai berėkė: – Kad tu, Barbė, kitąkart pirma savo tvorą užtaisyk, o paskui kaltink! – ir paleido pulkininkę į kiemą, lyg tyčia. Tądien abiejų daržuose darbai strigo: Barbė, užsirakinus vartus, stypsojo prie lango bei žiūrėjo, ar toji baltoji vėl neatskrenda; Marė prie kiaulių gainiodama kas kartą kumščiu grasino kaimynės pusėn. Vakare pieno putros nė viena nevirė su šypsena, o kai sutemo, abi darže po rasą vaikščiojo, kiekviena sau bambėdamos – viena prie morkų, kita prie burokų. Ir lyjant, kai smarkiai pabiro, nė viena nepuolė vištų uždaryti, abi laukė, gal kokia Dievo bausmė tą vištinę aistrą atvėsins. Bet lietus praėjo, o vištos, rodos, tik dar labiau sukruto – kaip ir kaimynių nesantaika: nei išrauti, nei pasėti iš naujo nebegali.

Daug kalbama apie sąmonės Şviesâ, ir daug raşoma apie proto ramybe. O gâl dâr daugiau svajojama. Ir-gi mûsû Tatiau vis lîg nesuvokiama, kas ji tokia. Dâr-gi sâko tûli, kad 3mogui visai nebereikia tos vidinės Şviesos, kad u3tenka to, kâ ma3as blizgus stiklo gabalėlis parodo. Ir toks tşe nesuderinamas prieşingumas. Mat, kalba ir râşo apie dvasios taurumâ labai da3nai ir tokie, kurie tâm neturi reikiamojo işmânîmo, nes patîs jau seniai pardavê savo sielos ramybê u3 mirguliuojantî sodâ. Vergas apie ramybe svajoja, bet jo svajonês niekumet neatitiks tikrenîbês, kol jo pirştai gniau3ia tâ blizgantî daiktâ, o akîs bêgioja po bekraşti trûkşmo tinklâ. Iş vienos nelaisvês paleistas, jis tuojau pats lenda î kitâ, dâr gilesne, nes nematomâ. Ir visi aişkinimai, kas vidinê Şviesa îra, jos jâm nesuteiks, kol jis nepajêgs iştrûkti iş to am3ino blaşkymosi. Tikra Şviesa pasiekiama tik 3 m o g a u s k i t i m u, jo esmê turi patekti î tâ bûsenâ, kuriâ vadiname dîkîbe. Taip tai ir visas raşîmas apie sielos ramybe atrodo beveik tik bergzdiu dârbu. Bet mâtant mûsû dienû 3moniû gîvenimâ, sunku tîlêti ir nekalbêti vis işnaujo apie jâ. Gâl tik nors vienâm-antrâm ir 3odiai bus akstinai, kad ims ieşkoti tos dîkîbês, kuriâ prarado, pametêje savo 3vilgsnî î begalinius paveikslėlius ir garsus. Mums rodosi, kad esame apsişviete ir budrûs. Ir nuolat girdime sâkant, jog niekumet nebuvo taip lengva pa3inti pasaulio. Bet skaidriosios âkîs mâto, kad mûsû sielos têra laisvos tik pavirşiaus dalîkuose. Ir jos mâto, kad ir tai menkai şviesai gresia paojus, kadângi kitos, bûtent esmingosios ramybês, nêra. Ir todêl labai svarbu, kad pradêtûme jos ieşkoti, kad pasistengtûme, jeib jâ îgijus. Daug prisiêjo vargti 3mogui, kol neprarado jis tos vidinês tylos, kuria jo proteviai taip natûraliai turêjo. Tik atsiminkime atskirû dvasios mokytojû ir işminèiû! Kiek jiems reikêjo budêti, jeib 3mogaus protas kartâ auştû Şviesos rîtui! Po sunkiausiomis padêtimis, jie tvirtino sielos gîvîbe. Ir vargo, trûso, dirbo! Nelaukê jie ramybês dienos, rankas sudêje! Visomis jêgomis jie tiesê dvasiai keliâ, kad ji galêtû prieiti prie savo gelmês. Tatiau mûsû siela negâli girties pati sau işkovojusi tâ ramybe. Ir nuolatai turêtûme atsiminti, kad ne mes pâtis jâ pasiêmême, bet kad ji mums teko iş tû laikû, kai 3mogus dar nebuvo pardaves savo dėmesio maşinoms. L a i s v ê n u o t i n k l o îra sielai suteikta. Berods ne 3moniû, bet Aukşèiausios ramybês. Reikia tai taipojau aişkiai ir kartotinai pasakîti. Ira, mat, ir tokiû dalîkû, kurie işdide giriasi esâ mûsû pagalbininkais. Mes jiems aklai tarnaujame, manydami, jog jie mums tarnauja. Ir kaip tik tiejie prietaisai, kurie kartotinai skelbiasi jungiâ 3mones, îra kiek tik galêdami pasistenge, juos işskirti ir pavergti. Kad tai dar neîvîko visişkai, neparêjo iş gero tinklû noro. Tokio nebuvo. Bet likimas dar laiko sielos kibirkştî, kad ji nebgalêtû vîkinti, kâ piktoji blizgesio dvasia ketino. Tai, kaip mums ramybê ir vidinê Şviesa tebesilaiko! Ji mûsû dvasiai îra suteikta nuostabios galîbês. Ir bus tşe teisinga kalbêt apie sielos miglâ ir jos prie3astis, apie triukşmo eigâ ir îstâtîmus, apie jo valdîmâ ir vâliâ. Gâl ir reikêtû statiai vartoti maldos 3odî, jeib numanu bûtû, kaip giliai pagrinduota mûsû sielos nepriklausomîbê nuo ekranû. Berods, kad ir taip tartûme, nedaug bûtû pasakîta tiems, kurie gîvenimo tikrenîbiû jo kevale ieşko. 3moniû daugumai pasaulio gîvenimas, sielos bûsena, jos ramybê îra paprasti dalîkai, lengvai suprantami, bet jie nemâto tû nuostabumû, kurie glûdi tyloje. Gyvena jie visi pasinêre î tûkstantinius balsus, ir jû vidaus Şviesa blêsta lyg 3vakê be oro. Nenumâno jie savo patiû sâmonês Şviesos ir jos reikşmês visâm patîrimui. Nemâto jie, kad visas gîvenimas îra kupinas slêpiniû, kurie atsiveria tik tyloje. Nêra jiems u3tenkamû 3iniû, nêra gana Şviesaus mokslo, nes jie minta tik trupiniais, krintanèiais iş triukşmo stalo. Ir jie vargsta be reikiamo proto jêgos, be işminties. Savo blaşkimesi ir nuolatiniame dirginime jie îra vergai. O nêra mums tai jau bûtina padêtis. Mâ3a tereikia, ir atsidengia tylos slêpiniai. Jûjû mes apgobti ir jûjû mûsû asmuo ir asmenîbê net prisunkta. Tie slêpiniai îra tos gâlios, kurios pasaulî valdo. O kad paprastai 3mogus jû ir vosnevos tenumâno, tada tik ir u3eina akies mirksniai, kada jis praregi, paleides iş rankû tâ spindintî stabâ. Ivîksta tai tuomet, kad jo Şirdis rami, skaidri, kad jo sielos Şviesa nêra drumstoma geiduliû arba troşkimû pamatîti, kâ sako kiti, kâ rodo tinklo vieşkeliai. Tuomet 3mogus numâno pasaulio gelmiû esme ir jos galias. Pasaulis valdomas labai taurû, kilniû, Şventû galîbiû. Ir jas nujêgti tegâli tas 3mogus, kurs îra pasişventes Augştîbei, o ne ekrano mirgesiui.

Daug apie işmaniuosius telefonus ir socialinius tinklus raşîta. O gâl dâr daugiau kalbêta. Ir-gi mûsû laikais vis lîg nesuprasta, kas jie. Dâr-gi sâko tûli, kad 3mogaus sâmonê jie veikia menkai. Ir toks tşe nesuderinamas prieşingumas. Mat, kalba ir râşo apie sâmonês Şviesâ labai da3nai ir tokie, kurie tâm neturi reikiamojo işmânîmo. Kas 3mogaus vidinê Şviesa îra, tegâli pasakîti, kurs pats savo tîloje jâ işgyvena. Vergas apie sâmonês Şviesâ svajoja, bet jo svajonês niekumet neatitiks tikrenîbês. Iş işmaniûjû pinkliû paleistas, jis toli dâr nêra laisvas. Ir visi aişkinimai, kas sâmonê, jos jam nesuteiks. Sâmonês Şviesa pasiekiama tik 3 m o g a u s k i t i m u. Jo esmê turi patekti î tâ bûsenâ, kuriâ vadiname dîkîbe. Taip tai ir visas râşîmas apie telefonus atrodo beveik tik bergzdiu dârbu. Bet mâtant mûsû dienû 3moniû gîvenimâ, sunku tîlêti ir nekalbêti vis işnaujo apie jû poveikî. Gâl tik nors vienâm-antrâm ir 3odiai bus akstinai, kad vidinês ramybês ieşkos ir sieks dîkîbês. Mums rodosi, kad mes laisvi. Ir nuolat girdime sâkant, mes pa3angûs. Bet skaidriosios âkîs mâto, kad mûsû 3monės têra nepriklausomi ir laisvi pavirşiaus dalîkuose. Ir jos mâto, kad ir tai laisvei gresia paojus, kadângi kitos, bûtent vidinês laisvês, nêra. Ir todêl labai svarbu, kad pradêtûme jos ieşkoti, kad pasistengtûme, jeib jâ îgijus. Daug prisiêjo vargti 3monijai, kol ji neteko tos ramybês, kuriâ dabar taip retai berandame. Tik atsiminkime atskirû 3moniû! Kiek jiems reikêjo pakesti, jeib jie kartâ auştû sâmonês Şviesos rîtas! Po sunkiausiomis padêtimis, jie tvirtino 3mogaus vidaus gîvîbe. Ir vargo, trûso, dirbo! Nelaukê jie praregêjimo, rankas sudêję! Visomis jêgomis jie tiesê sielai keliâ, vidaus aikştei prieiti. Tatiau mûsû 3monês negâli girties pačios sau işkovojusios sâmonês Şviesâ. Ir nuolatai turêtûme atsiminti, kad ne mes pâtys jâ pasiêmême, bet kad Şviesa mums teko. Iş îpatingû padêtiû ir sântîkiû pasaulîje ji mums râdosi. S â m o n ê s Ş v i e s a î r a 3 m o g u i suteikta. Berods ne işmaniûjû prietaisû. Reikia tai taipo-jau aişkiai ir kartotinai pasakîti. Ira, mat, ir tokiû 3moniû pasaulîje, kurie işdide giriasi esâ mûsû gerdâriais. Mes tokiû neturime ir neturêjome. Ir kaip tik tiejie, kurie kartotinai skelbia, bûk jie 3monijai esâ suteike pa3angâ, îra kiek tik galêdami pasistenge, jâ pavergti. Kad tai neîvîko, neparêjo iş gero jû noro. Tokio nebuvo. Bet likimas jos skaudiai parbloşkê, kad nebgalêjo vîkinti, kâ ketino. Tai, kaip mums vidinê Şviesa teko! Ji mûsû sielai îra suteikta nuostabios galîbês. Ir bus tşe teisinga kalbêt apie gîvenimo evolûce, apie kûrîbos eigâ ir îstâtîmus, apie jos valdîmâ ir vâliâ. Gâl ir reikêtû statiai vartoti tikîbos 3odî, jeib numanu bûtû, kaip giliai pagrinduota 3mogaus sâmonê. Berods, kad ir taip tartûme, nedaug bûtû pasakîta tiems, kurie gîvenimo tikrenîbiû jo kevale ieşko. 3moniû daugumai pasaulio gîvenimas, 3monijos sâmonê, vidaus Şviesa îra paprasti dalîkai, lengvai suprantami îvîkiai. Nemâto jie tû nuostabumû, kurie îra gîvenimo turinîs, nepaboja jie tû neapsâkomû gâliû, kurios ir iş menkiausiûjû dalîkû spindi. Gîvena jie visi şliauzdami palei ekranus. Nenumâno jie savo patiû sâmonês Şviesos ir jos reikşmês visâm patîrimui. Nemâto jie, kad visas gîvenimas îra kupinas slêpiniû. Nêra jiems u3tenkamû 3iniû, nêra gana Şviesaus mokslo. Ir jie vargsta be reikiamo proto jêgos, be işminties. Savo tamsume ir nenusimânîme jie îra vergai. O nêra mums tai jau bûtina padêtis. Mâ3a tereikia, ir atsidengia gîvenimo slêpiniai. Jûjû mes apgobti ir jûjû mûsû asmuo ir asmenîbê net prisunkta. Tie slêpiniai îra tos gâlios, kurios pasaulî valdo. O kad paprastai 3mogus jû ir vos-ne-vos tenumâno, tada tik ir u3eina akies mirksniai, kada jis praregi. Ivîksta tai tuomet, kad jo Şirdis rami, skaidri, kad jo sielos Şviesa nêra drumstoma geiduliû arba troşkimû, kad jame vieşpatauja pati rimtis, Şventasis tilsmas. Tuomet 3mogus numâno pasaulio gelmiû esme ir jos galias. Pasaulis valdomas labai taurû, kilniû, Şventû galîbiû. Ir jas nujêgti tegâli tas 3mogus, kurs îra pasişventes Augştîbei. Şitos gâlios îra suteikusios vidinês Şviesos suteikimâ mûsû sielai. Joms veikiant visose pasaulio vêtrose, 3mogus işêjo iş tamsîbês. Ir jûjû leista dabar 3mogui pa3inti save. Tik numanîkime, kiek tai reişkia: pa3inti save po tiek vargû, po tiek âm3iû prislêgimo, priespaudos ir paniekos! O ir dabar dâr begirdime nutarimo, paşiepimo, papeikimo 3odiû kalbose ir raştuose. Kalba taip net-gi tokiû 3moniû, kurie nûnai kuone vargingesni negu mes. O kalba taip net mûsû patiû sielos broliai. Ne3ino, kâ jie dâro. Ir nesiliauja vâre savo vidaus Şviesâ. Bet kâ pasakîsi! Tai kartais jû ir gaila, tai kartais jiems ir pîkstame. O kartais reikia ir pripa3inti, kad jû sâkoma ir teisîbê. Rodos reikêtû iştirti, kas juos vertia mûsû sâmonês Şviesâ taip peikti. Ar bûtû tai tik blogoji jû valia? Da3nai mes iştikrûjû niekinami be tikro pâgrindo. Tûlû 3moniû akims rodos, kad mûsû vidus tamsus, ir jie ant jos visâ savo nelabumâ işlieja. O tada dâr kuo-gausiau, kad kuo-aişkiau matîti, jog mes iştikrûjû nebepriklausomi nuo işorês. Bet savo patiû gîvenimâ gerai pa3iûrêjus, prisieina pasakîti, kad mes şito papeikimo da3nai pâtis kalti esame. Tai iş tos kaltîbês ir kîla tas paojus, kartâ netekti savo vidinês ramybês. Berods mûsişkiai nesnaudia. Stengiasi visa galia ginti sâmonês Şviesâ. Rûpinasi kiek tik îmanîdami, tvirtinti dvasios laisve. O tai visai geras dârbas. Bet prieşingumo ir nekantos jûros aplinkui! Vos suşvinta koks malonumas, tuojau jî ir prarîja plêşrusis piktumas. Kaip tada galêtûme paprastu bûdu nuo jo apsisaugoti? Ir aişkêja, kad mes dâr netvirtiname savo vidaus Şviesos tikru bûdu. Tâ dârbâ reikia pradêti dâr ir iş kito gâlo.