Gemini 3.8 Flash

Šią vasarą saulė kepinte kepina, nė lašo iš dangaus neišprašysi… Jau kelinta nedėlia, kaip žemė ištroškusi plyšta, dulkės rūksta po kojų kaip dūmai, o daržai — vargas žiūrėti: runkelių lapai subliūško, suglebo, pupos vos gyvos džiūsta. Kiekvienas žalias daigelis moteriškei brangesnis už auksą, nes kol išpureni tą kietą lyg akmuo molyną, kol su laistytuvu prinešioji iš prūdo vandens, nugara plyšta pusiau, o rankos nutįsta ligi žemės. Ir reikia gi tokio nelabo laiko, kad dar ir kaimynų paukščiai pradėtų landžioti! Tą patį karštąjį pusdienį Vinkšnynės kaime pas Katrę Pipirienę kilo baisus klegesys. Pipirienė, išėjusi į priebutį su puodyne rankoje, žiūri — ogi jos išpuoselėtame darželyje, pačiose morkų vagose, kapstosi, dulkes verčia visas būrys kaimynės Daukšienės kuoduotųjų. Gaidys, raudonsketeris begėdis, atsistojęs ant paties gražiausio kopūsto galvos, sparnais plaka ir gieda visa gerkle, tarytum savo laidaryje šeimininkautų. — A jūs, nelabosios! A jūs, maro paukščiai! — sukliko Pipirienė, paleidusi puodynę ant žemės. Pagriebusi prie tvoros stovėjusį lanktį, šoko tiesiai į daržą. — Šė, šė! Kad jus vilkai nuneštų! Šė, bjaurybės! Vištos, išgandusios tokio pavojaus, pakilo su baisiu triukšmu: kurios per tvorą plazda, kurios į dilgėles lenda, o viena juodoji, visai paklaikusi, tiesiai per burokus nulėkė, lapus nulaužydama. Pipirienė, raudona iš pykčio, pripuolė prie tvoros ir ėmė rėkti per visą kiemą: — Daukšiene! Ei, kūma, ar akys tau pablūdo, ar proto netekai?! Išeik, pasidairyk, ką tavo gauruotieji padarė! Iš trobos, lėtai šluostydamasi prijuoste miltuotas rankas, išslinko Daukšienė. Veidas ramus, lyg niekur nieko, tik akys siaurutei primerktos. — Ko čia kauki lyg vilkas ant mėnesio? — atsiliepė Daukšienė, pasirėmusi šonus. — Bene gaisras kilo, kad visą sodą keli? — Gaisras ne gaisras, o tavo vištos mano daržą baigia nustipti! — šaukė Pipirienė, rodydama į išraustas morkas. — Pasižiūrėk, kaip išknista, kaip išvartyta! Ar aš dėl tavo nenaudėlių naktimis vandenį tempiau, kad dabar viską paleistum vėjais?! Užtaryk savo paukščius, sakau tau, ba kitą kartą visas sprandais nusuksiu! — Oho, kokia poniutė atsirado! — nusijuokė Daukšienė, keldama smakrą. — Vištos jai morką pakrapštė, tai jau ir rėkia per tris kaimus! Bene aš joms protą įpūsiu, kur lįsti, kur nelįsti? Paukštis yra paukštis, jam tvoros neįsakysi. O jei tavo tvora kaip rėtis — pati kalta, užsitverk sandariau, nereikės burnos aušinti! — Mano tvora rėtis?! — dar labiau įsiuto Pipirienė, net jos skepetaitė ant pakaušio nusmuko. — Mano vyras naujomis kartimis aptvėrė, o tavo lervos pro apačią lenda, ba tu jų nelesini, badu marini! Visi žino, kokia tu šeimininkė — pati miegi iki pietų, o gyvuliai po svietą duonos ieško! — Tu mane nemokyk gyventi, Pipiriene! — atšovė Daukšienė, jau ir pati rausdama. — Žiūrėk savo berno ir savo puodų! Kad tavo pačios paršas pernai mano dobilieną iškniso, aš tylėjau, nė žodžio nesakiau, o dabar dėl poros plunksnų pjauni kaip pjūklas! Kad tave kur velniai nujotų su visom tavo morkom! — Jei dar sykį pamatysiu tavo kuoduotąją savo žemėje — pagaliu užmušiu ir šunims sumesiu! — riktelėjo Pipirienė, lankčiu trenkdama į tvorą, net skiedros nulekė. — Tik paliesk, tik pabandyk! — grūmojo Daukšienė. — Teisman nutempsiu, paskutinius marškinius atiduosi! Abi moteriškės dar ilgai viena kitai per tvorą leidyklas laidė, kol liežuviai pavargo ir saulė ėmė leistis vakarop. Galop Daukšienė, spjaudamasi ir bambėdama, suvarė vištas į tvartelį, o Pipirienė, dūsaudama ir šnarpšdama, puolė rankomis atgal į žemę kišti iškapstytus daigus. Sodoj vėl stojo tyla, tik dulkėtame ore tvyrojo aitrus, karštas pyktis, kursai vargu ar išblės ligi pat pirmųjų šalčių.

Šią vasarą sausra taip pat neregėta: žemė sutrūkinėjo į kietas lytis, dulkės kyla ligi pat padangių vos vėjui pūstelėjus, o saulė spirgina be pasigailėjimo — rodos, smegenis per kaktą išvirins. Visi žolynai parudavo, daržai išdegė, šuliniuose vanduo nuseko ligi pat dumblo, o moteriškėms pats daržų ravėjimas ir laistymas. Neduok Dieve, koksai vargas prie tų daržovių: nešioti vandenį naščiais iš pakalnės upelio, lieti kiekvieną daigelį, o saulė tuojau vėl viską išdžiovina, sukrutina į plutą. Ropės vos gyvos styro, burokėliai lapus nuleidę lyg pasikorę, o agurkai gelsta tiesiog ant žemės. Ir taip kasdien: motriška sušilusi, sudrėkusi, prakaitas per nosį varva į akis, skepetaitė ant pakaušio nusmukusi, nugara sulinkusi lyg lankas, o darbo galo nematyti. Tą patį karštąjį priešpietį pas Vaitkienę, pačiame kaimo gale, pasigirdo baisus klegesys. Išbėgusi iš prieklėčio su šluotražiu rankoje, šeimininkė net užsiėmė už galvos: — Jėzau Marija, šventas Juozapai! Pasiutėlės, velnio apsėstosios! O darže — tikras pragaras. Kaimynės Šakinės kuoduotosios vištos, pasipūtusios kaip ponios, kapsto pačias gražiausias svogūnų lysves, o didysis raudonskvernis gaidys, pasilypėjęs ant kopūsto galvos, tik gieda ir žemę kojomis taško, net dulkės rūksta. Burokėliai jau iškapstyti, daigai išvartyti, o tos bjaurybės lenda tolyn į pačius serbentynus. Vaitkienė, pasiraitojusi marškinių rankoves, šaukdama puolė vyti: — Kypšai jus nujotų, aklosios! Šė, šė, lauk iš čia, rupūžės! Griebė pagalį iš tvoros ir sviedė į gaidį, bet tas tik sparnais suplasnojo, perskrido per žardelį tiesiai į Šakinės kiemą ir vėl užgiedojo. Nebeiškentusi Vaitkienė priėjo prie pačios tvoros ir užriko visu balsu: — Šakien! Ar girdi, kūmut! Išsigaudyk savo velnienes, ba aš visas išmūčysiu! Nė vieno svogūno nepaliko, viską sudraskė, nenaudėlės! Bene aš dėl tavo vištų nugarą laužiu? Iš trobos, rankšluosčiu šluostydamasi tešla aplipusias rankas, išvirto pati Šakienė — stora, raudona, lyg ant mielių pakilusi moteriškė. — Ko čia rėki kaip pablūdusi ant viso kaimo? — atšovė atkišusi smakrą. — Bene mano vištos tave suėdė? Paukštis yr paukštis, jam proto neįdėsi. Ko pati tvoros neužsitveri, kad kiaura kaip rėtis? — Ką?! — net užduso Vaitkienė, rankomis pasirėmusi į šonus. — Mano tvora kiaura? Tavo pačios gvaltai išbadėję lenda pro virbus, lyg pas tave nė grūdo nebūtų! Pati ėst neduodi, tai svetimus daržus marina! Kad tave kur perkūnas nutrenktų su visais kuodžiais! — Tu mano vištų neminėk, bedieve! — žengė artyn Šakienė, net seilės tiško per lūpas. — Geriau pasižvalgyk, kaip tavo pačios paršai vakar mano dobilieną išrausė! Tylėjau, nieko nesakiau, meilijau kaimynystę palaikyti, o ana čia karkia lyg varna ant tvoros! Nudvės tie tavo svogūnai ir be mano paukščių, kad rankos kreivos! — Mano rankos kreivos?! — Vaitkienė net pamėlo iš pykčio, čiupo nuo žemės išrautą buroką su visais purvais ir tėškė per tvorą. Burokas pataikė tiesiai į Šakinės prijuostę, palikdamas juodą pliurzą. — Še tau už dobilieną, ragana tu! Kad tave dieglys suimtų! — Ak tu, nenaudėle, tu mane mušti?! — suklykė Šakienė ir, nutvėrusi nuo prižlobio seną puodynę, šveitė atgal. Puodynė trenkėsi į tvoros statinį ir subyrėjo į šukes. — Aš tave pas vaitą nuvilksiu! Teisme supūsi, ubage! Abi moterys rėkė taip, kad net šunys visame sodžiuje pradėjo kaukti. Iš kluono išbėgęs Vaitkaus bernas sustojo su šake rankoje ir tik juokėsi, dantis iššiepęs: — No, dabar tai bus lietaus, kad bobos taip pjaunasi! Šakienė, dar kartą nusikeikusi ir pagrasinusi kumščiu, pasigrobė gaidį po pažasčia ir trenkė trobos durimis, net langai suzvingėjo. Vaitkienė, visa drebėdama, atsisėdo ant suolelio prie daržo ir, braukdama ašaras kartu su dulkėmis, ėmė bambėti: — Palauk tu, rupūže... Rytoj mano žąsys eis per tavo avižas, pamatysi, kas bus kermošius... Ir, paėmusi aplotą buroko daigą, vėl ėmė kišti jį į išdžiūvusią, karštą žemę.

### Sâmonês Şviesa ir mûsû dienû vilionês. Nuolatai girdime sâkant, kad mûsû âm3iuje 3mogus îra pasiekęs neregêtâ galybe. Visa gamta jam nûnai atverta, visi tolimieji kraştai lîg po ranka bûti rodosi. Ir labiausiai 3mogus d3iaugiasi tais ma3aisiais aparačiukais, kuriuos rankose neşiojasi ir išmaniaisiais vadina. Jais jis tariasi visâ pasaulî valdâs, viska 3inâs, su visais vînais ir tais pačiais akies mirksniais kalbâs. Bet ar susimâsto kas, kâ toks tariamas galingumas dâro su pačiu 3mogumi, su jo sielos gelmêmis? Skaidriosios âkîs mâto tşe didî paoju. Mûsû dienû 3mogus, tû nuostabiû maşinêliû paviliotas, nebepastebi, kaip pats tampa jû vergu. Visas jo gîvenimas sutelktas î tą spindinti stikleli. Per dienû dienas, nuo pat ryto lig vêlyvos nakties, jo pirştai bėgioja pavirşiumi, o protas gaudo tik mirgančius šešêlius, tuščius 3odeliû ir paveikslû trupinius. Šitame beprotiškame lêkime nebelieka vietos tam, kas 3moguje tauriausia ir giliausia. Kas gi îra ta sâmonês Şviesa, apie kuriâ senoliai ir išminčiai visados kalbêjo? Ji îra ta dievişkoji kibirkštîs, kuri leid3ia 3mogui save patî nujêgti ir pasaulio slêpinius numânîti. Ji spindi tik tuomet, kada Şirdis rami ir sieloje tvylo Şventasis tilsmas. O ką mûsû išmanieji prietaisai ir tie vadinamieji socialişkieji tinklai dâro? Jie kas akimirkâ tâ tylâ drumsčia, tâ rimtî ardo. Kiekvienas pîptelejimas, kiekvienas naujas vaizdelis îsiver3ia î sielâ lîg plêşrus triukşmas, atplêşdamas 3mogu nuo jo paties esmês. 3monês nûnai nebepakentia vienatvês. Bijo jie pabûti patîs su savimi, nes savo viduje neberanda nieko, tik tuštumâ ir nykîbe. Ir todêl skuba jie jungtis prie tû nematomû tinklû, ieşkodami svetimû 3moniû pagyrimo, paşiepimo ar bent menkiausio 3vilgsnio. Tai vargingas reginîs! Vergas ieşko kito vergo pritarimo, kad nors valandêlei užmirštû savo pančius. Bet ar gâli tokie pavirşutiniai sântîkiai suteikti tikrâjâ gîvîbe? Niekumet! Jie têra tik bergzdi šešêliai, kurie atima brangiausiâ laikâ ir u3gesina paskutinius dvasios akstinus. Gîvena taip mûsû dienû 3monija, vėl šliau3dama palei 3eme, nors gîriasi skraidanti danguose. Nenumâno jie, kad tas nuolatinis 3valgymasis î svetimus gyvenimus îra tikroji tamsîbê. Nêra jiems kada mâstîti, nêra kada tiesos ieşkoti. Jû protas atbunka, valia iştirpsta svetimose nuomonêse ir geiduliuose. Jie tampa valdomi nematomiû gâliû, kurios pelnosi iş jû nenusimânîmo ir dvasios skurdo. Ar-gi tai nêra naujoji verguvê, baisesnê u3 visas buvusias? Seniau 3mogu vergê laikê prievarta ir grandinêmis, o dabar jis pats savo laisvâ valia pasiduoda tam paniekos jungui. Ir dar d3iaugiasi, dar gîriasi savo tariamu laisvumu! O reikêtû juk taip mâ3a, jeib pradêtûme taisytis. Reikêtû tik bent kartâ tâ aparačiukâ î šalî padêti. Işeiti î tîlû mişkâ ar laukâ, pažvelgti î dangaus gelme be jokiû maşinû pagalbos. Leisti sielai nurimti, nusiraminti nuo viso to pasaulio klegesio. Tuomet vėl atgytû ta u3slopinta sâmonês Şviesa, tuomet 3mogus vėl pradêtû matîti tikrenîbe tokiâ, kokia ji îra savo gîvîbêje. Tik tokiu bûtent kîtimu gâlima atgauti tikrâjâ vidinê laisve, be kurios visas mûsû technişkasis mokslas ir visi išmislai têra tik tuščias vargas ir dvasios pra3ûtis.

### Dvasios tamsîbê ir nûdienos klaid3iojimai. Daug kalbama mûsû dienomis apie naujâsias maşinas ir mokslo laimêjimus. Visi stebisi tais ma3aisiais îrankiais, kuriuos 3monês dabar nuolatai rankose neşiojasi ir vadina işmanîsiais. Rodos, viskâ jie gâli parodyti, viskâ 3ino ir 3mogui târnaus kiekvienâm 3ingsnîje. O tûli dâr giriasi, kad per tuos tinklus visas pasaulis taps vienu did3iu bûriu, kad nûnai 3mogus regês visâ 3eme. Tatiau giliau pa3iûrêjus, aişkiai regêti visai kitokia tikrenîbê. Tie daiktai nêra laisvês neşêjai. Prieşingai – jie atneşa naujâ ir baisiâ verguve, kurios pats 3mogus nê nebepastebi. Mat, 3m o g a u s s â m o n ê îra tai, kas jâm brangiausia, kas jame Şviesâ skleid3ia. O dabar tâ sâmonês Şviesâ u3go3ia nepaliaujamas mirgêjimas ir tuşias triukşmas. 3mogus nebegâli sustoti, nebegâli pabûti su savimi. Vos tik u3eina ramybês valandêlê, tuojau jo ranka tiesiasi prie to stiklo, jeib tik nebûtû tîlos. Ir kâ gi jis ten rânda? Nemâto jis ten giliû gîvenimo slêpiniû, nerânda Augştîbês tiesû. Ten têra tik pavirşiaus drumzlês, svetimi pîkiai, paşiepos ir berg3d3ias pasidid3iavimas. 3mogus pradeda gîventi nebe savo gîvenimâ, bet şliau3ti paskui tai, kâ kiti rodo. Jo Şirdis tampa nerami, pilna pavydo, godumo ir nepasotinamo troşkimo pasirodyti kitiems. Tûlas mano esâs labai 3inomas ir mylimas, kadângi daugelis paspaudê kokî 3enklâ jo paveikslui. Bet tai têra apgaulê ir sielos nuskurdimas. Tikroji Şviesa nêra iş tû maşinû gaunama. Ji kîla iş gilaus sielos susikaupimo, iş tos tauriosios rimties, kuriâ vadiname dîkîbe. Kada 3mogus tîli ir savo dvasia kreipiasi î gîvenimo Kûrêjâ, tuomet jame u3sidega esmingasis 3inojimas. O dabar visas tas Şventasis tilsmas îra iştrenktas, išblaşkîtas. 3moniû dauguma tapo vergais tokiû prietaisû, kurie jû protâ sekina ir atima jêgâ siekti kilnesniû dalîkû. Gîvena nûdienos 3mogus nuolatinêje sântîkiû vêtroje, o vis dâr lieka vienişas ir tuşias. Mat, tie vadinamieji draugai ir tinklai nesuteikia tikros bendrîbês. Jie tik u3tamsina akis, kad 3mogus nematîtû savo brolio veido, kad nepajustû jo vargo. Visi 3iûri î ma3us ekranus, o gîvasis pasaulis praeina pro şalî. Tai îra didis nupuolimas, kurs gresia visai mûsû tautai ir 3monijai. Jeigu mûsû jaunimas taip augs, savo sielas atidavês tam blizgesiui, kas gi tuomet gins mûsû dvasios nepriklausomîbe? Reikia mums tai kartotinai pasakîti: laisvas tegâli bûti tik tas, kurs pats save valdo. O kas târnaus kiekvienam mirktelêjimui, tas jau nêra savo paties vieşpats. 3mogui reikêtû kartâ sustoti ir atstumti tuos 3aislus. Nors vienâ dienâ pagîventi be to drumstîmo, jeib vêl praregêtû dvasios akîs. Tik tuomet suşvis tikroji sâmonês Şviesa, tik tuomet suprasime, kas îra gîvenimo prasmê ir kur mûsû tikrasis kelias. Dâr nêra vêlu grî3ti prie rimties, bet laikas jau ragina pradêti tâ dârbâ.