Bandymas #39
Galutinis balas 69,6
2026-10-08 09:18
Tą vasarą kopūstai augo kaip ant mielių. Lapai platūs, pamėlę, rasoti, galvos tarp jų jau sukosi; kur pažvelgsi per tvorą — vis daržas lyg patalais apklotas. Tik vargas moteriškėms su tais daržais: ravėk, kaupk, vikšrus rankiok, o nusisukusi dar ir nuo svetimo gyvio saugok. Kiaulę bent matai ateinant, žąsį girdi gagant, o višta — strykt per tvorą, kapt snapu, brūkšt koja, ir tavo triūsas išdrabstytas ant tako.
Pakalnių sodoje dvi kaimynės, Varnienė su Butkiene, ligi tol gražiai sutarė. Viena druskos pristigusi, kita raugo pasiskolinti — vis per vartelius, vis su žodeliu. Bet varteliai paseno, apačioje lenta išpuvo; moteriškės abidvi matė, abidvi taisyti žadėjo, o vištos nelaukė.
Vieną pavakarę Varnienė, išėjusi svogūnų vakarienei, net rankomis suplojo: jos lysvėje Butkienės penkios vištos kapstosi. Juodoji, pati didžioji, duobę išsikasiusi, tupi išsižergusi, žemes sau ant nugaros beriasi; kitos aplinkui petražoles drasko.
— Škac, jūs besotės! Kad jus kur vanagas!
Čiupusi žabą, šoko vyti. Vištos pakilo karkdamos, plakdamos sparnais; viena į kopūstus, kita per tvorą, juodoji tiesiog po varteliais. Varnienė paskui ją ligi pat kaimynės kiemo.
— Butkiene! Ar tu savo paukščius lesini, ar man palikai?
Butkienė prie šulinio mazgojo milžtuvę. Atsitiesė, šlapias rankas į žiurstą nusibraukė.
— O kas dabar?
— Nueik pažiūrėti, kas! Daržas išknistas, svogūnai išversti... Bene aš tavo vištoms baudžiavą einu?
— Mano vištos kieme, — atsakė Butkienė. — Še ir vaikščioja.
— Parsivariau, užtat vaikščioja! Argi būčiau pati jas per tvorą kilnojusi?
— Nesakau, kad kilnojai... Tik dėl kokio svogūno šitiek gerklės laidyti!
— Tau svogūnas, man darbas! Užsidaryk savo maitintines, kol dar nenusukau kuriai sprando.
Butkienė pastatė milžtuvę.
— Pamėgink! Už vieną vištą ne vienu svogūnu atsilyginsi.
Ir prasidėjo. Viena apie iškapstytą lysvę, kita apie pernai paskolintą rėtį; viena priminė negrąžintą saują linų, kita — jos obelies šaką, pusę kiemo užgulusią. Šneka vis garsyn, skruostai vis raudonyn; nė viena nebegirdi, ką antroji sako, tik laukia atsikvėpsiant, kad pati galėtų užrėkti.
Tuo tarpu iš už klėties parėjo Butkienės senoji anyta, nešina skiedrų sterble. Pastovėjo, paklausė.
— Ar turgų čia keliate? — tarė. — Vištas parduodate ar daržus?
— Motušėle, nesikišk! — atšovė marti. — Žmogaus nelaiko už žmogų...
— O tu svogūno nelaikai už svogūną. Abidvi mandros.
Išpylusi skiedras, senoji nuėjo prie vartelių. Pasilenkė, pažiūrėjo į skylę, paskui atsinešė lentgalį ir atsirėmusi keliu ėmė jį sprausti tarp kuolų.
— Še jums teismas, — šnekėjo. — Nei raštininko, nei pusbutelio nereikia.
Varnienė dar stovėjo pasipūtusi, bet, senajai lentą kreivai pakreipus, priėjo prilaikyti.
— Aukščiau kelk... Apačioje vėl pralįs.
Butkienė tylėdama atnešė akmenį lentgaliui paremti.
Sutaisiusios vartelius, visos trys valandėlę žiūrėjo. Anapus juodoji višta, kaklą ištiesusi, vaikščiojo palei užtaisytą skylę, tai viena, tai kita akimi žvairavo.
— Dabar eik skųstis, — tarė senoji.
Varnienė prunkštelėjo. Butkienė taip pat nusigręžusi šyptelėjo, tik tuoj susičiaupė.
— Rytoj atnešiu daigų, — sumurmėjo. — Turiu dar už tvarto.
— Atnešk... O rėtis pas mane ant aukšto. Galėsi pasiimti.
Ir išsiskyrė, dar nesakydamos viena kitai sudiev, bet jau nė viena vartelių netrenkė.
Vertintojo komentaras: The text follows the sample's architecture well. A general descriptive overture about the season and women's toil leads into a concrete village scene, and the dash-led dialogue of squabbling women carries the plot. The lexicon fits the period without overloading it: "Škac", "maitintines", "sterble", "mandros", "motušėle", "baudžiavą einu". It is, however, cleaner and more polished than Žemaitė's prose. There is little of her ungainly dialectal syntax and few forms like "toliaus", "dagi", "no" or "kasžin", and the rhythm is more evenly literary than her run-on, piled-up sentences. The quarrel escalates believably, with grievances over a borrowed sieve, linen and an overhanging apple branch. The mother-in-law's dry lines are genuinely witty and in character: "Vištas parduodate ar daržus?" and "Še jums teismas... Nei raštininko, nei pusbutelio nereikia." The onomatopoeic "strykt per tvorą, kapt snapu, brūkšt koja" and the parallel "Šneka vis garsyn, skruostai vis raudonyn" feel slightly crafted for effect. The reconciliation ending, with its neatly balanced last line about not slamming the gate, is a touch too tidy and modern-short-story in shape, though it is restrained rather than moralizing. The Lithuanian is correct and coherent, and the task was fulfilled at roughly the requested length.
