PRPaulius RimavičiusIšorinis DI transformacijos vadovas Nemokama konsultacija
← Rezultatų lentelė

DI modelio rezultatai

GPT-6 Astra

reasoning: low · openai/gpt-6-astra

Vidurkis

64,6
Testas Vidurkis Min.–maks. Bandymai Stilius Kokybė Kūrybiškumas Humoras Cringe Vid. kaina / tekstas
Žemaitė 67,3 65–70 2 71,0 77,5 70,5 66,5 21,0 0,0780 $
Vydūnas 62,0 62–62 2 72,0 73,0 65,0 34,0 26,5 0,0749 $

Žemaitė

Bandymas #39 Galutinis balas 69,6 2026-10-08 09:18
Tą vasarą kopūstai augo kaip ant mielių. Lapai platūs, pamėlę, rasoti, galvos tarp jų jau sukosi; kur pažvelgsi per tvorą — vis daržas lyg patalais apklotas. Tik vargas moteriškėms su tais daržais: ravėk, kaupk, vikšrus rankiok, o nusisukusi dar ir nuo svetimo gyvio saugok. Kiaulę bent matai ateinant, žąsį girdi gagant, o višta — strykt per tvorą, kapt snapu, brūkšt koja, ir tavo triūsas išdrabstytas ant tako. Pakalnių sodoje dvi kaimynės, Varnienė su Butkiene, ligi tol gražiai sutarė. Viena druskos pristigusi, kita raugo pasiskolinti — vis per vartelius, vis su žodeliu. Bet varteliai paseno, apačioje lenta išpuvo; moteriškės abidvi matė, abidvi taisyti žadėjo, o vištos nelaukė. Vieną pavakarę Varnienė, išėjusi svogūnų vakarienei, net rankomis suplojo: jos lysvėje Butkienės penkios vištos kapstosi. Juodoji, pati didžioji, duobę išsikasiusi, tupi išsižergusi, žemes sau ant nugaros beriasi; kitos aplinkui petražoles drasko. — Škac, jūs besotės! Kad jus kur vanagas! Čiupusi žabą, šoko vyti. Vištos pakilo karkdamos, plakdamos sparnais; viena į kopūstus, kita per tvorą, juodoji tiesiog po varteliais. Varnienė paskui ją ligi pat kaimynės kiemo. — Butkiene! Ar tu savo paukščius lesini, ar man palikai? Butkienė prie šulinio mazgojo milžtuvę. Atsitiesė, šlapias rankas į žiurstą nusibraukė. — O kas dabar? — Nueik pažiūrėti, kas! Daržas išknistas, svogūnai išversti... Bene aš tavo vištoms baudžiavą einu? — Mano vištos kieme, — atsakė Butkienė. — Še ir vaikščioja. — Parsivariau, užtat vaikščioja! Argi būčiau pati jas per tvorą kilnojusi? — Nesakau, kad kilnojai... Tik dėl kokio svogūno šitiek gerklės laidyti! — Tau svogūnas, man darbas! Užsidaryk savo maitintines, kol dar nenusukau kuriai sprando. Butkienė pastatė milžtuvę. — Pamėgink! Už vieną vištą ne vienu svogūnu atsilyginsi. Ir prasidėjo. Viena apie iškapstytą lysvę, kita apie pernai paskolintą rėtį; viena priminė negrąžintą saują linų, kita — jos obelies šaką, pusę kiemo užgulusią. Šneka vis garsyn, skruostai vis raudonyn; nė viena nebegirdi, ką antroji sako, tik laukia atsikvėpsiant, kad pati galėtų užrėkti. Tuo tarpu iš už klėties parėjo Butkienės senoji anyta, nešina skiedrų sterble. Pastovėjo, paklausė. — Ar turgų čia keliate? — tarė. — Vištas parduodate ar daržus? — Motušėle, nesikišk! — atšovė marti. — Žmogaus nelaiko už žmogų... — O tu svogūno nelaikai už svogūną. Abidvi mandros. Išpylusi skiedras, senoji nuėjo prie vartelių. Pasilenkė, pažiūrėjo į skylę, paskui atsinešė lentgalį ir atsirėmusi keliu ėmė jį sprausti tarp kuolų. — Še jums teismas, — šnekėjo. — Nei raštininko, nei pusbutelio nereikia. Varnienė dar stovėjo pasipūtusi, bet, senajai lentą kreivai pakreipus, priėjo prilaikyti. — Aukščiau kelk... Apačioje vėl pralįs. Butkienė tylėdama atnešė akmenį lentgaliui paremti. Sutaisiusios vartelius, visos trys valandėlę žiūrėjo. Anapus juodoji višta, kaklą ištiesusi, vaikščiojo palei užtaisytą skylę, tai viena, tai kita akimi žvairavo. — Dabar eik skųstis, — tarė senoji. Varnienė prunkštelėjo. Butkienė taip pat nusigręžusi šyptelėjo, tik tuoj susičiaupė. — Rytoj atnešiu daigų, — sumurmėjo. — Turiu dar už tvarto. — Atnešk... O rėtis pas mane ant aukšto. Galėsi pasiimti. Ir išsiskyrė, dar nesakydamos viena kitai sudiev, bet jau nė viena vartelių netrenkė.
Bandymas #38 Galutinis balas 64,9 2026-10-08 09:18
Tą vasarą kopūstai augo kaip ant mielių. Lapai platūs, melsvi, rytmetį rasa apibirę, net akį traukė; kur tik tarplysvyje žemė prasivėrusi, ten jau žolė galvelę kiša. Ravėk neravėjęs — vieną galą apėjęs, kitame vėl klaupkis. O saulelė kepina, prakaitas per nosį varva, nugara nuo pasilenkimo gelia; dar, būdavo, višta atėjusi tiek iškapstys, jog nė savo darbo nebepažinsi. Vištai kas! Kojomis atgal žeria, snapu pirmyn bado, kur minkščiau, ten jai ir geriau. Užpernai našle likusi Varnienė savo darželį labiau prižiūrėjo nekaip kita visą ūkį. Kopūstą pasodinusi, aplinkui pirštais žemę apspaudys, palaistys, dar atsigrįžusi pasižiūrės, ar tiesiai stovi. Nebuvo kam kitam ir auginti: pati viena su maža mergaite troboje sukosi. Vieną pavakarę, parėjusi nuo šulinio, žiūri — jos darže kaimynės Pukštienės kuoduotoji su penkiais viščiukais. Vienas kopūstukas išverstas, kito šaknelės baltuoja, trečias žemėmis užžertas. Padėjusi naščius, Varnienė tik rankomis suplojo: — Škac, jūs nelabosios! Kad jus vanagas suskaitytų! Višta karkdama puolė į tvorą; viščiukai pabiro tarp baslių, o pati, nepratilpusi, atgal į lysvę. — Pukštiene! Pa Pukštiene! Ateik savo darbininkės atsiimti! Kaimynė pasirodė anapus tvoros su melžtuve rankoje. — Ko čia taip skardini? Bene dega? — Man nedega, tik tavo višta daržą baigia arti. Žiūrėk, kas padaryta! — O kas jai liepė eiti? Neprašiau. — Aš juo labiau nekviečiau! Užtverk savo patvorį, neleidusi gyvulio žmonėms ant galvos. — Tvorą abi laikome. Tavo pusėje skylė, mano višta kalta! — Bene aš paskui tavo vištą su basliu lakstysiu? — O aš bene jai sijoną pasiūsiu, kad pro baslius nelįstų? Pukštienė nusijuokė; bet Varnienei nuo to juoko dar pikčiau pasidarė. Pakėlusi išverstą kopūstuką, rodė per tvorą: — Še tau! Ar čia juokai? Paskutinį rasodą iš sesers parsinešiau, pusę mylios basa ėjau, kad klumpių nesudilinčiau. — Didelis daiktas vienas kopūstas! Rudenį galėsi iš mano daržo pasiimti. — Iš tavo daržo! Pirma reikės visai sodai apsakyti, kad mane šelpei! Pukštienė pastatė melžtuvę. Jau ir jai skruostai paraudo. — Kad tavo liežuvis būtų trumpesnis, gal ir tvora aukštesnė rodytųsi! Tuo tarpu kuoduotoji, patvoryje tupėdama, ramiai lesė išrautą slieką. Varnienė šoko prie jos, pagavo už sparnų ir nešė į savo kūtelę. — Ligi daržą užtaisysi, tavo višta pas mane sėdės! — Už svetimą daiktą dar ir vaitui atsakysi! Abi nutilo, tik kiekviena savo pusėje dar ilgai barškino: viena kibirais, kita melžtuve, tarytum tie indai būtų visą vaidą pakėlę. Saulei leidžiantis Varnienės mergaitė atnešė motinai prijuostėje viščiukus. — Cypia patvoryje... Be motinos sušals. Varnienė pažiūrėjo į mažus, susiglaudusius kamuolėlius. — Nešk į kūtelę... Palauk, pati nunešiu. Atidariusi dureles, išleido ir vištą. Toji, pašaukusi vaikus, nubėgo namo nė neatsisukusi. Rytą Varnienė rado patvoryje įsmeigtą lentgalį, o ant lysvės padėtus tris rasodus, šakneles drėgnu skuduru apsuktas. Pukštienė anapus tvoros ravėjo svogūnus. — Šitie gal gūžes suks? — paklausė Varnienė. — Suks, jeigu tavo ožka pirmiau neparagaus. — Mano ožka pririšta. — Tai ir manąją kuoduotąją reikės pririšti. Abi nusijuokė, nors viena į kitą dar nežiūrėjo.

Vydūnas

Bandymas #65 Galutinis balas 62,0 2026-10-09 13:12
Keistas daiktas îra işmanusis telefonas mûsû dienû 3mogaus rankoje. Ma3as jo pavirşius, o kiek jame paveikslû, balsû ir visokiû 3iniû! Vos pirştu palietus, jau kitas kraştas prieş âkis. Ir rodosi, kad visas pasaulis priartêjes. Tatiau ar priartêjo ir 3mogus prie savês? Apie tai reikêtû daugiau pamâstîti. Tûlas d3iaugiasi, kad dabar niekumet nebesâs vienas. Socialiniuose tinkluose jî pasitinka şimtai veidû. Vieni jam şîpsosi, kiti jî moko, dâr kiti peikia. O jis vis 3iûri ir laukia. Gâl kas apie jî kâ pasakês! Gâl kas jo paveikslâ pagirs! Ir taip ma3asis daiktas rankoje pasidâro lîg koks valdovas. Suskamba, ir 3mogus tuojau jam tarnauja. Bet ne pats telefonas îra kaltas. Reikia tai gerai numanîti. Peilis tegâli atriekti duonos, o tegâli ir su3eisti. Taipo-jau ir şitas mûsû pasigamintas îrankis. Juo gâlima paguosti nuliûdusî, pasimokîti, gra3aus dârbo vaisiais pasidalîti. Jis net tolimâ 3mogaus skausmâ mums parodo. Tatiau kâ mes su tuo patîrimu dârome? Da3nai vos sujudusi Şirdis jau kitu reginiu u3klojama. Vienur kas verkia, kitur kas juokiasi, dâr kitur parduodamas puošnus drabu3is. Visa eina paskubomis. Ir 3mogui rodosi, kad jis daug patîrês. O jo viduje niekas nespêjo subrêsti. Patîrimas be susikaupimo îra kaip lietus ant kieto kelio. Sudrêkina pavirşiû ir nuteka. S â m o n ê s Ş v i e s a n ê r a e k r a n o ş v i e s a. Pastaroji krinta î âkis. Pirmoji turêtû nuşviesti visa, kâ regime. Kada nuolat leid3iame svetimiems vaizdams mus traukti, mûsû pa3velgimas silpnêja. Nebeklausiame, kas verta mûsû dêmesio. Tik sekame, kas naujausiai su3ibo. O naujumas dâr nêra nei tiesa, nei reikşmê. Ir socialiniai tinklai turi îpatingâ galiâ. Jie parodo 3mogui kitû gîvenimo papuoşimus, bet retai jo sunkumâ. Tada jis savo paprastâ dienâ lîgina su svetima şvente. Ir jau skund3iasi likimu. Nebemâto savo namû jaukumo, nebegirdi artimo balso. Mat, ka3kur kitur visi laimingesni! Bent taip sâko paveikslai. O paveikslai, berods, neprivalo u3 savo pasigîrimâ atsakîti. Iş to randasi nerimastis. 3mogus nori rodîtis, u3uot stengesis bûti. Net gerâ dârbâ bedarîdamas, jau mâsto, kaip jî kitiems parodîs. Ir nejučiomis pats sau tampa 3iûrovu. Jo sielos gîvenimas laukia prie durû, kol bus sutvarkîtas vieşasis veidas. Ar reikêtû todêl visus şiuos îrankius mesti şalin? Vargu. Bûtû tai lengvas nutarimas, bet ne visuomet işmintingas. Svarbiau îgyti tokiâ vidinê tvarkâ, kad daiktas pasiliktû daiktu. Kad skambêjimas nepertrauktû kiekvienos minties. Kad svetimas pagîrimas nenulemtû mûsû vertês. Pradêti gâlima nuo menko dalîko. Pabudus neskubêti î ekranâ. Pirma numanîti, kad esame gîvi. Pa3velgti î rîtmečio dangû, ramiai išklausîti şalia esančio 3mogaus. Ir vakare palikti nors trumpâ valandâ be svetimû balsû. Tuomet pastebêsime, kiek daug mûsû viduje buvo neişgirsta. Ne telefonas suteiks tam balsâ. Mes pâtis turêsime klausîtis. O tada ir juo naudodamiesi ne vien paveikslû ieşkosime. Mokêsime pasirinkti tai, kas augina mûsû 3monişkumâ, ir ramiai praeiti pro tai, kas tiktai vilioja.
Bandymas #64 Galutinis balas 62,0 2026-10-09 13:12
Keistas daiktas îra tas ma3asis aparatas, kurî nûnai beveik kiekvienas neşiojasi. Vadina jî işmaniuoju telefonu. Ir iştikrûjû daug jis pajêgia. Tolimiausiâ 3odî atneşa, nematîtâ veidâ parodo, î visokius klausimus atsakîmus pasiûlo. Tatiau reikêtû kartais paklausti, ar, aparatui tiek išmanant, patsai 3mogus darosi işmanesnis? Ar jo sâmonê şviesêja? Ar tik daugiau visko joje sujunda? Rîte vos pramerkes âkis, tûlas jau siekia telefono. Dâr nêra savo gîvîbês ramiai pajautes, dâr nêra numanes, kokiam dârbui naujoji diena jî şaukia. O jau svetimi balsai jame kalba. Vienas skund3iasi, kitas giriasi, tretias pîksta. Ir 3mogus priima visus, lîg jo namû durîs bûtû be slenksčio. Tik patsai savo namuose pasilieka beveik nepa3îstamas. Sâkoma, kad socialiniai tinklai 3mones suartina. Berods, jie tam labai tinka. Motina gali girdêti svetur gîvenanti sûnû, vienişasis gali surasti atjautimo, ne3inantîjî gali pasiekti gera 3inia. Nereikêtû şitû dalîkû menkinti. Ir menkas şviesus 3odis kartais gaivina labiau negu ilgas pamokslas. Bet ar kiekvienas susisiekimas jau îra artumas? Ar daug veidû regêti reişkia 3mogû matîti? Tûlas parodo kitiems savo valgî, savo rûbâ, savo kelione. Ir laukia. Ko-gausiai laukia! Nori patirti, kiek svetimû pirştû jo parodymâ patvirtins. O jeigu jû nedaug tesulaukia, apsiniaukia visas jo d3iaugsmas. Valgis buvo gardus, diena gra3i, kelionê maloni. Bet dabar visa lîg netenka vertês. Keista! Svetimas pirştas pasidarê jo laimês sprendêju. Tşe reikêtû susimâstîti. 3mogaus vertê juk negali kas valandâ kilti ir smukti pagal tai, kiek kartû kas jî pastebêjo. Ji glûdi giliau. Tatiau nuolat dairîdamasis î kitû akis, 3mogus pamirşta savâjâ regêjimo galiâ. Jis nebeklausia, ar jo mintis teisinga, ar jo dârbas taurus. Klausia beveik vien, ar visa tai bus kitû pagirta. Taip sâmonê pripranta prie nuolatinio judêjimo. Vaizdas veja vaizdâ, 3odis nustumia 3odî. Nieks nespêja joje îsişaknîti. Ir pagaliau net gera mintis atrodo nuobodi, kadangi ji prašo sustoti. O sustojimas pasidaro sunkus. Vos nutîla aparatas, 3mogus jau jaučiasi ka3ko netekes. Nenumâno, kad gal kaip tik dabar galêtû save atrasti. V i d i n ê ş v i e s a ne îspûdiû gausumu maitinama. Jai reikia skaidraus dêmesio. Reikia, kad patirtas dalîkas bûtû ne vien pa3iûrêtas, bet ir permânîtas. Kad kito skausmas nebûtû tik paveikslas tarp juokingû paveikslû. Kad gra3umas pa3adintû dêkingumâ, o neteisîbê — ne vien piktâ şûksnî, bet ir sâ3iningâ veikimâ. Ar todêl reikêtû telefonâ işmesti? Vargu. Ne aparatas privalo u3 mus apsispresti, kaip gîvensime. Galime jî padêti, kada kalba artimas 3mogus. Galime neatsiliepti kiekvienam jo suvirpêjimui. Galime rinkties tai, kas protâ aişkina, o ne drumsčia. Ir prieš siûsdami savo 3odî pasaulin, galime patîlêti, jeib numanîtume, iš kokios mûsû gelmês jis pakîla. Nedideli tai veiksmai. Bet jais 3mogus pradeda tvarkîti savo dêmesî. O kur jo dêmesîs, ten krypsta ir jo gîvenimo jêgos. Telefonas tuomet pasilieka naudingu tarnu, u3uot buves neramiu šeimininku. Ir tarp visû pasaulio balsû gali vėl pasigirsti tylusis sâ3inês balsas. Jo neapşvies joks ekranas. Jî tegâlime patîs savo gîvenimu şviesinti.
Paulius Rimavičius

Aptarkime jūsų procesus nemokamai

Tyrimą sukūrė Paulius Rimavičius, išorinis DI transformacijos vadovas. Nuo 2023 m. vedė 80+ DI paskaitų ir dirbtuvių, sukūrė DI atrankos platformą „TeamFill“. Per nemokamą 60 min. konsultaciją aptarsime, kur DI realiai sutaupytų laiko jūsų įmonėje.

Registruotis nemokamai konsultacijai