Bandymas #27
Galutinis balas 38,0
2026-10-08 09:08
Rugsėjo pradžioje, kada bulvienojai jau gelsta, o kopūstų galvos dar tik rišasi, Žvirblių sodoje tarp dviejų kaimynių kilo didelis nesutikimas. Gyveno ten viena šalia kitos Ona Varnienė ir Marijona Šimkienė. Jų daržus teskyrė kreiva tvorelė, kurios kuolai buvo taip praretėję, kad per ją ne tik višta, bet ir veršis būtų galėjęs pralįsti, jei tik būtų panorėjęs.
Varnienė turėjo penkias vištas ir gaidį, o Šimkienė darže augino kopūstus, svogūnus ir porą ežių morkų. Tos vištos dažnai lindo per tvorą pas Šimkienę, kapstė žemę, pešiojo kopūstų lapus ir ten dėdavo kiaušinius, kad paskui pačios nebežinodavo, kur jų ieškoti.
Vieną rytą Marijona išėjusi daržan pamatė savo kopūstus iškapstytus, o vidury lysvės tupėjo raiba Varnienės višta. Ta susirietusi sau ramiai dėjo kiaušinį, lyg būtų ne svetimam darže, bet savo pačios gūžtoje.
— O kad tave žvirbliai! — suriko Marijona, pagriebusi krepšį. — Vėl įsibrovė tie Varnienės padarai! Ką čia, rodos, žmogui auginti, jei kiti per naktį viską iškapsto?
Višta, išgirdusi riksmą, iššoko iš lysvės, sušmėžavo sparnais ir per tvorą nukūrė atgal pas šeimininkę. Marijona, krepšyje radusi šiltą kiaušinį, nė kiek neapsidžiaugė.
— Kiaušinį tai paliko, o kopūstą man už jį atiduok! — piktinosi ji, ir tuojau nuėjo pas kaimynę.
Varnienė kaip tik prie slenksčio šėrė paršelius.
— Tavo vištos darže mano kopūstus iškapstė! — tarė Šimkienė.
— Višta kaip višta, kur jai nueiti, ten ir nueina, — atsakė Varnienė, nemesdama samtelio. — Užrakink tvorelę, jei tokį turtą saugai.
— Aš savo daržą užrakinėsiu? Geriau tu savo padarus laikyk!
— O kodėl tik mano? Tavo žąsys pernai mano svogūnus nutrypė. Ar aš paskui su visu kaimu bėgau?
— Žąsys buvo vieną dieną, o tavo vištos kasdien!
— Tai gal tu jas skaičiuoji, kad žinai?
Taip kalbėdamos, abi vis karščiau įsiliepsnojo. Viena pirštu grūmojo, kita rankas į šonus įsirėmė. Iš trobų iškišo galvas vaikai, o kaimynas Pliuškis, vežimą taisęs, sustojo su plaktuku rankoj pasiklausyti.
— Jūs, moterys, dėl vienos vištos tuojau ir sodoje karą užkursite, — tarė jis. — Verčiau skylę tvoroje užkalti.
Bet nė viena jo negirdėjo. Tik vakare, kai Varnienė savo vištas suvarė į kūtę ir suskaičiavo, pasigedo raibosios. O Šimkienė tuo pat metu darže išgirdo po kopūsto lapais cypsint. Nuėjusi rado vištą, besėdinčią ant kiaušinių, kurių buvo net šeši.
Kitą rytą Varnienė atėjo jų pasiimti, o Marijona, nė žodžio netarusi, įdavė jai kiaušinius ir liepė užkalti tvorą. Nuo tos dienos vištos liko savo pusėje, o kaimynės — dar ilgai viena kitai tik iš tolo galvas linkčiojo.
Vertintojo komentaras: The text is written in clean, fairly modern standard Lithuanian. It lacks the dense, earthy texture of the sample: no long sentences heaped with near-synonymous verbs ('patižo, pabliuro, paplūdo, praskydo'), and almost none of the period vocabulary and forms ('nabagėlis', 'dagi', 'no', 'juokės', 'bambėjo', 'biaurotis'). Only a few authentic touches survive, such as 'sodoje', 'kūtę' and 'ežių'. The dialogue is the strongest part. The quarrel ('Tai gal tu jas skaičiuoji, kad žinai?') sounds natural and has some of the sample's quick village banter, but it is plainer and less juicy than the original's speech. The plot is coherent in outline but muddled in detail. Marijona 'pagriebusi krepšį' and then somehow finds a warm egg in that basket. The hen that had fled back over the fence is later sitting on six eggs in the garden, and 'cypsint' suggests chicks, which makes no sense. The curse 'O kad tave žvirbliai!' sounds invented rather than authentic. The tidy, mildly moralizing ending with the fence nailed shut and the neighbours nodding from afar feels generic. There are some grammar slips ('ne svetimam darže'). The text avoids caricature, so cringe is low, but it reads more like a schoolbook retelling than Žemaitė.
