Bandymas #13
Galutinis balas 61,9
2026-10-08 08:24
Tą vasarą daržai augo kaip ant mielių. Kopūstai jau galvas mezgė, burokai lapais vienas kitą stūmė, o agurkų virkščios per lysves driekėsi, kabinosi į mietelius, tarytum ir joms žemės nebepakaktų. Tik vištoms niekur vietos nėra: kieme grūdą lesa, patvoryje kapstosi, po kūtę landžioja, o pasergės kur išpurentą lysvę — jau visos ten. Žmogus nugarą lenk, ravėk, laistyk, o jos, bestijos, vienu kojos brūkštelėjimu visą tavo darbą apverčia.
Už tvoros, prie pat Barboros pupų, augo ir pati didžioji nelaimė: Petronėlės žala višta. Tiek ji mokėjo pro spragas lįsti, jog, rodos, tik snapui tilpus, ir visa paskui susigrūda.
Vieną pavakarį Barbora, parsinešusi iš šulinio du kibiru vandens, žiūri — jos svogūnų lysvėje dulkės rūksta. Žaloji pritūpusi maudosi, juodoji šaknis tampo, o penketas viščiukų, kojas išskėtę, spiriasi, kapsto, net ant uodegėlių virsta.
Barbora kibirus šalin — vanduo per kraštus pliaukšt! Pati, padalką pasikaišiusi, tiesiai į daržą.
— Štiš, nelabosios! Kad jus vanagas išnešiotų! Štiš!
Vištos pro tvorą, viščiukai paskui, tik vienas rainasis, neberadęs spragos, palei žabus birbia. Barbora jį už sparnelių capt ir eina pas kaimynę.
Petronėlė sėdėjo priemenėje, bulves skutė; lupenos prie kojų, katinas ant slenksčio, o ji pati visa į darbą įnikusi.
— Še, tavo darbininkas! — sušuko Barbora. — Parsinešk ir kitus! Mano daržą ligi paskutinio svogūno išvertė.
— Dėkui, kad parnešei, — tarė Petronėlė, tiesdama ranką. — Mažas dar, nepažįsta kelio.
— Kelio nepažįsta, o mano lysves pažįsta! Bene aš dėl tavo vištų sėjau?
— No, no, nešauk taip… Kiek ten tas viščiukas iškapstys? Dar snapas minkštas.
— Snapas minkštas, o tavo žodis kietas! Pati ateik paveizėti.
Petronėlė padėjo peilį, nusišluostė rankas į prikyštį.
— Eisiu, eisiu… Tik viščiuko nesmaug, jis tau ne skolingas.
Darže sustojusios abi žiūri. Svogūnų laiškai apnešti žemėmis, du daigeliai išrauti, kopūsto šaknis plika.
— Matai? — Barbora net pasilenkė. — Šitą rytą apkaupiau!
— Užpilsi žemėmis, ir bus gerai.
— Užpilsi! Tau viskas gerai, kas ne tavo.
— O tavo kiaulė, pernai mano bulves išknisusi, ar blogai padarė? Tuomet sakei: gyvulys proto neturi.
— Kiaulė bent per vartus įėjo, ne kaip vagis pro tvorą!
— Tai gal vištai duris atidaryti? — atšovė Petronėlė. — Dar skambalą pakabink, kad pasibelstų!
Barbora iš piktumo nė žodžio neberado. Pastovėjo rankas į šonus įrėmusi, paskui pagriebė šluotą.
— Dar sykį pamatysiu — visas išvirsiu!
— Virk, tik plunksnas sugrąžink: pagalvę prikimšiu!
Taip ir išsiskyrė. Viena darže šluota mosuoja, kita savo kieme vištas skaičiuoja; abidvi piktos, abidvi teisios.
Vakare Barboros vyras grįžo iš malūno. Išklausęs pažiūrėjo į tvorą, kilstelėjo atšokusį žabą.
— Dėl šitos skylės tiek gerkles išplėtėte? — tarė. — Užkimšti nė saujos šakų nereikia.
— Bene man vienai rūpintis? — bambėjo Barbora.
Vis dėlto atnešė šakų. Vyras pynė, ji laikė; už tvoros pasirodė Petronėlė su dviem kartelėm.
— Šitos tvirtesnės bus, — tarė, nežiūrėdama į kaimynę.
Barbora paėmė, nieko nesakė. Tik darbą baigusios abi pasilenkė prie svogūnų: viena žemę bėrė, kita daigelius tiesino.
O žaloji už tvoros vaikščiojo, kaklą kraipė, į užtaisytą spragą žiūrėjo — niekaip nesuprato, dėl ko šiandien kelias uždarytas.
Vertintojo komentaras: The dialogue is the strongest part. Its bickering rhythm, "No, no" interjections, dashes and "bambėjo" all echo Žemaitė's Gaidienė scenes, and the rejoinders "Snapas minkštas, o tavo žodis kietas!" and "Virk, tik plunksnas sugrąžink: pagalvę prikimšiu!" carry real folk wit. Stylistically the narration is too tidy and modern. It lacks Žemaitė's long, breathless, comma-and-semicolon accumulations of physical misery, her dialectal grammar ("toliaus", "juokės", "kasžin") and her rough naturalism. Instead it uses neat literary devices: "augo kaip ant mielių", the onomatopoeic "pliaukšt!", "capt". Some lines feel slightly off or forced. "Dar skambalą pakabink, kad pasibelstų" is a mixed image, since a bell is rung, not knocked on. The balanced aphorism "abidvi piktos, abidvi teisios" sounds like an authorial wink Žemaitė wouldn't make. The reconciliation over the fence and the closing shot of the puzzled hen are a gentle, somewhat stock moralizing-sentimental resolution. Language is mostly correct and coherent. Small oddities: "žala višta" is a colour word normally used for cattle, and "tik snapui tilpus" is awkward.
