PRPaulius RimavičiusIšorinis DI transformacijos vadovas Nemokama konsultacija
← GPT-6.1 Sol

Testas: Žemaitė

GPT-6.1 Sol

reasoning: medium

Bandymas #13 Galutinis balas 61,9 2026-10-08 08:24
Tą vasarą daržai augo kaip ant mielių. Kopūstai jau galvas mezgė, burokai lapais vienas kitą stūmė, o agurkų virkščios per lysves driekėsi, kabinosi į mietelius, tarytum ir joms žemės nebepakaktų. Tik vištoms niekur vietos nėra: kieme grūdą lesa, patvoryje kapstosi, po kūtę landžioja, o pasergės kur išpurentą lysvę — jau visos ten. Žmogus nugarą lenk, ravėk, laistyk, o jos, bestijos, vienu kojos brūkštelėjimu visą tavo darbą apverčia. Už tvoros, prie pat Barboros pupų, augo ir pati didžioji nelaimė: Petronėlės žala višta. Tiek ji mokėjo pro spragas lįsti, jog, rodos, tik snapui tilpus, ir visa paskui susigrūda. Vieną pavakarį Barbora, parsinešusi iš šulinio du kibiru vandens, žiūri — jos svogūnų lysvėje dulkės rūksta. Žaloji pritūpusi maudosi, juodoji šaknis tampo, o penketas viščiukų, kojas išskėtę, spiriasi, kapsto, net ant uodegėlių virsta. Barbora kibirus šalin — vanduo per kraštus pliaukšt! Pati, padalką pasikaišiusi, tiesiai į daržą. — Štiš, nelabosios! Kad jus vanagas išnešiotų! Štiš! Vištos pro tvorą, viščiukai paskui, tik vienas rainasis, neberadęs spragos, palei žabus birbia. Barbora jį už sparnelių capt ir eina pas kaimynę. Petronėlė sėdėjo priemenėje, bulves skutė; lupenos prie kojų, katinas ant slenksčio, o ji pati visa į darbą įnikusi. — Še, tavo darbininkas! — sušuko Barbora. — Parsinešk ir kitus! Mano daržą ligi paskutinio svogūno išvertė. — Dėkui, kad parnešei, — tarė Petronėlė, tiesdama ranką. — Mažas dar, nepažįsta kelio. — Kelio nepažįsta, o mano lysves pažįsta! Bene aš dėl tavo vištų sėjau? — No, no, nešauk taip… Kiek ten tas viščiukas iškapstys? Dar snapas minkštas. — Snapas minkštas, o tavo žodis kietas! Pati ateik paveizėti. Petronėlė padėjo peilį, nusišluostė rankas į prikyštį. — Eisiu, eisiu… Tik viščiuko nesmaug, jis tau ne skolingas. Darže sustojusios abi žiūri. Svogūnų laiškai apnešti žemėmis, du daigeliai išrauti, kopūsto šaknis plika. — Matai? — Barbora net pasilenkė. — Šitą rytą apkaupiau! — Užpilsi žemėmis, ir bus gerai. — Užpilsi! Tau viskas gerai, kas ne tavo. — O tavo kiaulė, pernai mano bulves išknisusi, ar blogai padarė? Tuomet sakei: gyvulys proto neturi. — Kiaulė bent per vartus įėjo, ne kaip vagis pro tvorą! — Tai gal vištai duris atidaryti? — atšovė Petronėlė. — Dar skambalą pakabink, kad pasibelstų! Barbora iš piktumo nė žodžio neberado. Pastovėjo rankas į šonus įrėmusi, paskui pagriebė šluotą. — Dar sykį pamatysiu — visas išvirsiu! — Virk, tik plunksnas sugrąžink: pagalvę prikimšiu! Taip ir išsiskyrė. Viena darže šluota mosuoja, kita savo kieme vištas skaičiuoja; abidvi piktos, abidvi teisios. Vakare Barboros vyras grįžo iš malūno. Išklausęs pažiūrėjo į tvorą, kilstelėjo atšokusį žabą. — Dėl šitos skylės tiek gerkles išplėtėte? — tarė. — Užkimšti nė saujos šakų nereikia. — Bene man vienai rūpintis? — bambėjo Barbora. Vis dėlto atnešė šakų. Vyras pynė, ji laikė; už tvoros pasirodė Petronėlė su dviem kartelėm. — Šitos tvirtesnės bus, — tarė, nežiūrėdama į kaimynę. Barbora paėmė, nieko nesakė. Tik darbą baigusios abi pasilenkė prie svogūnų: viena žemę bėrė, kita daigelius tiesino. O žaloji už tvoros vaikščiojo, kaklą kraipė, į užtaisytą spragą žiūrėjo — niekaip nesuprato, dėl ko šiandien kelias uždarytas.
Bandymas #12 Galutinis balas 65,1 2026-10-08 08:24
Tą vasarą kopūstai augo kaip ant mielių. Lapai platūs, melsvi, rasai nukritus žibėjo prieš saulę, tarytum kas būtų sidabro kruopomis apibarstęs. Tik pas Vaitkienę viena lysvė nekaip išrodė: kur daigelis nulaužtas, kur šaknelė išversta, kur žemė iškapstyta ligi pat mėšlo. O pačiame gale, po serbentu, margas gaidys stovėjo ant vienos kojos ir žiūrėjo į šeimininkę taip drąsiai, lyg jo čia žemė ir visas daržas. Vaitkienė, atėjusi krapų pietums nusiskinti, net rankomis suplojo. — Še tau ir daržininkas! Aš sodink, aš laistyk, o tu, ponaiti, kapstyk! Čiupusi žabarą, šoko prie gaidžio. Tas purptelėjo per tvorą, vištos paskui jį: viena užkliuvo, suplasnojo, sukudakavo; kita, užmiršusi baimę, dar slieką nuo tako pasigavo. Vaitkienė, pasergėjusi tą begėdę, užsimojo antrą sykį, bet žabaras užkliuvo už apynio, o višta jau kaimynės kieme. — Barbora! Pa Barbora! Ateik savo darbų paveizėti! Šimkienė tuo tarpu mazgojo prie šulinio melžtuvę. Išgirdusi kaimynę, neskubėjo: išpylė vandenį, perbraukė delnu dugną, pastatė indą ant tvoros. Tik paskui atsigręžė. — Ko taip gerklę plėšai? Bene dega? — Dega nedega, bet tavo vištos man visą daržą išvertė! Trečią kartą sakau: laikyk uždariusi. — Mano vištos? Ar pažinai? — Ne, pasų nepaklausiau! Gaidys tavo, margė tavo, kuoduotoji tavo... Bene iš klebonijos parėjo? — Gaidys kur nori, ten vaikščioja. Tvorą užsitaisyk, nebus bėdos. — Tai dar aš kalta! Gal ir vartus joms atkelti, kad kojelių nevargintų? Šimkienė pasiėmė melžtuvę, bet į trobą nebenešė. Atsirėmusi į stulpą, žiūrėjo skersomis. Vaitkienė anapus tvoros stovėjo basa, sijoną ligi blauzdų pasikaišiusi, žabarą tebelaikė rankoje. Abidvi prakaitavo; saulė kepino sprandus, o liežuviai, sykį paleisti, nėmaž nepažino nuovargio. — Tavo kiaulė pernai mano bulves iškniso, o aš tylėjau! — šaukė Šimkienė. — Tylėjai! Visą sodą apskelbei, ligi pat malūno nuėjo. — Užtat ir bulvių man neatidavei. — Atidaviau rėtį! — Rėtį! Pusė jų kaip riešutai... Prie šulinio susirinko vaikai. Mažasis Šimkiukas, nieko nesuprasdamas, ėmė juoktis; motina tik kryptelėjo į jį, ir juokas vaikui gerklėje užstrigo. Iš už daržinės išlindo senasis Vaitkus, su grėblio kotu rankoje. Klausė valandėlę, kas čia darosi, paskui įsikišo: — No, moterys, vištos kopūstus lesa, o judvi viena kitą. Katra daugiau žalos padarysite? — Tu tylėk! — atšovė Vaitkienė. — Tavo tvora nuo užpernai taisoma. Senis pakrapštė pakaušį. Teisybė buvo: apačioje žiogris išpuvęs, skylė tokia, jog ne tik višta, ir paršelis būtų galėjęs pralįsti. — Ligi vakaro užtaisysiu, — tarė jis. — Užtaisysi, kai kopūstų nebeliks! Tuo tarpu kuoduotoji, apėjusi daržinę, vėl spruko pro skylę. Pasilenkė prie nulaužto daigo ir kapstosi. Abidvi moterys nutilo, paskui kartu puolė prie tvoros. — Štiš, nelaboji! — suriko Šimkienė. Višta bėgo palapiais, moterys iš abiejų pusių gainiojo; senis užkišo skylę savo sermėga. Galų gale sugauta kuoduotoji Šimkienės rankose taip sukudakavo, tarytum ją kas gyvą luptų. — Rytoj atnešiu daigų, — tarė Šimkienė, glostydama vištai sparnus. — Dar turiu atliekamų. — Atnešk, — jau tyliau atsakė Vaitkienė. — Ir krapų pasiimsi... Tik ne per tvorą. Senis nusijuokė. Moterys abi į jį dėbtelėjo, ir tas, nė žodžio nebetaręs, nuėjo žiogrių ieškoti.
Paulius Rimavičius

Aptarkime jūsų procesus nemokamai

Tyrimą sukūrė Paulius Rimavičius, išorinis DI transformacijos vadovas. Nuo 2023 m. vedė 80+ DI paskaitų ir dirbtuvių, sukūrė DI atrankos platformą „TeamFill“. Per nemokamą 60 min. konsultaciją aptarsime, kur DI realiai sutaupytų laiko jūsų įmonėje.

Registruotis nemokamai konsultacijai