Bandymas #35
Galutinis balas 68,8
2026-10-08 09:18
Tą vasarą kopūstai augo kaip ant mielių. Lapai platūs, susirietę, rasą ligi pat pietų savo sterblėse laikė; tarpuose cibuliai žaliavo, burokai raudonomis gyslomis margavo, o palei tvorą žirniai, ant žabų užsikabinę, baltavo žiedais. Tik Dargienės daržo gale kažin kas kas rytą pasidarbuodavo: čia daigas išverstas, čia lysvė išžarstyta, čia cibulio laiškas skersai tako numestas. Žiūrint į tokį darbą, ir rankos sviro: pati ravėk, pati laistyk, pati nuo saulės daigelius denk, o kažin kas ateis ir be jokio užmokesnio viską aukštyn kojomis apvers.
Dargienė iš pradžios kaltino kurmį. Spąstelius įtaisė, žemę suplūkė, dar akmeniu prispaudė. Bet vieną priešpietį, nešina pamazgų kibiru, išgirdo už tvoros tokį linksmą kudakavimą, jog nė žiūrėti nebereikėjo.
Žvilgt — kaimynės Rudienės vištos! Penkios raibosios kapstosi, šeštoji, palindusi po kopūstu, voliojasi lyg savo pataluose; gaidys ant ežios stovi, kaklą ištempęs, dar šeimininkę apžiūrinėja.
— Ak jūs, vagilkų šaika! Štiš, nelabosios!
Padėjusi kibirą, pagriebė šluotražį. Vištos purpt į visas puses; viena į žirnius, kita pro tvoros apačią, o gaidys, užuot traukęsis paskui savąsias, pašoko tiesiai ant cibulių.
— Rudiene! Pa Rudiene! Ateik savo galvijų susirinkti!
Kaimynė pasirodė tarpduryje, miltuotas rankas į prikyštę šluostydama.
— Kokių galvijų? Mano karvė pririšta.
— Karvė pririšta, o vištoms, mat, svetimas daržas paskirtas! Veizėk, kokias lysves padarė!
— Bene pažįsti, kad manosios? Višta ne žmogus, pavardės ant sprando nenešioja.
— Pažįstu ir vištą, ir jos bobą! Šita beuodegė vakar mano burokus rovė, o tu stovėjai ir šypsojais.
— Beuodegių ir pas kitus atsiranda. Geriau tvorą užsitaisytum, nereiktų per sodą gerklės laidyti.
Dargienė net rankas į šonus įsirėmė.
— Aš tvorą taisysiu, kad tavo višta soti būtų! Gal dar kopūstą susmulkinusi nunešti?
— Nunešk, jeigu tiek atliekamo turi, — atkirto Rudienė. — Tik šluotražiu nemušk: viena dedeklė tris dienas kiaušinio nepadėjo, kai anąsyk vaikei.
— Tai dar ir už kiaušinius man primokėti!
Būtų ilgai mudvi savo teisybes skaičiavusios, bet tuo tarpu iš Rudienės kiemo išlindo paršas. Mažas, palšas, ausimis akis užsiklojęs; pauostė vartelius, pasitrynė šonu ir nuėjo tiesiai prie lovelio, kur Rudienė buvo tešlą duonai minkydama pasidėjusi.
— Jėzau Marija, mano tešla! — suriko Rudienė.
Puolė nuo slenksčio, bet paršas jau įkišęs snukį ligi akių; stumiamas kriuksi, kojas spiria, nė nemanąs tokio gardumyno atsižadėti.
Dargienė, už tvoros stovėdama, sykį prunkštelėjo, kitą; paskui juokas taip pagavo, jog šluotražį paleido.
— Ko žvengi? — pyko Rudienė. — Verčiau savąjį atsiimk! Juk čia tavo palšis!
Dargienė nutilo. Įsižiūrėjo — teisybė: ausyje iškirptas kampelis, pačios vyro ženklas.
Dabar jau abidvi gainiojo. Paršas po suolu, bobos iš abiejų galų; viena šluotražiu baido, kita prikyštę tiesia. Kol išvarė, ir miltai nuo rankų nubyrėjo, ir pyktis gerokai atslūgo.
— No, tavo vištos kopūstus lesa, mano paršas duoną ragauja, — tarė Dargienė, nosį šluostydama. — Gražiai mudvi ūkininkaujame.
— Reikės tvorą užkišti, — jau tyliau atsakė Rudienė.
— Aš žabų turiu.
— O aš kuolų už klėties rasiu.
Ligi pavakario skylė buvo užtaisyta. Tik gaidys, užsilėkęs ant naujojo kuolo, užgiedojo taip drąsiai, lyg visa tvora jo garbei būtų pastatyta.
Vertintojo komentaras: The text captures much of Žemaitė's manner: concrete household detail, quick colloquial dialogue with dashes, interjections like "No," "Pa Rudiene!" and "Veizėk," and an earthy, unsentimental tone. However, the opening is more polished and lyrical than Žemaitė's dense, run-on descriptive cascades ("rasą ligi pat pietų savo sterblėse laikė"). The text lacks her characteristic nonstandard morphology and spellings ("toliaus," "kasžin," "dagi"), so it reads like a modern literary pastiche rather than an 1890s text. The plot twist with the piglet, which turns out to be Dargienė's own ("ausyje iškirptas kampelis"), is a neat, genuinely funny reversal, and lines like "Višta ne žmogus, pavardės ant sprando nenešioja" are witty in a folk way. The ending with the rooster crowing "lyg visa tvora jo garbei būtų pastatyta" is slightly too neat and literary, and the reconciliation comes a bit quickly. Overall it is coherent, correct, and not overloaded with dialect, so it avoids caricature, but it is smoother and tidier than the author.
