Bandymas #69
Galutinis balas 28,1
2026-10-09 13:12
Işmanusis telefonas ir mûsû sâmone.
Daug dabar kalbama apie işmanûjî telefonâ. Vieni jî giria, kad jis 3mogui sutaupâ laikâ ir atveria duris î visas pasaulio 3inias. Kiti sâko, kad jis atima rimtî ir daro 3mogû neramû. O gal ir viena, ir kita tiesa. Juk ne pats daiktas sprend3ia, kâ 3mogus su juo veiks. Bet nevisuomet 3mogus pats tai sprend3ia. Kartais daiktas pama3u pradeda valdyti jo dienâ, jo akis ir net jo mintis.
Vos pabudês, jis tiesia rankâ prie telefono. Dar nêra tarês labo ryto saviesiems, dar nêra pa3velgês pro langâ, o jau skaito, kas vyksta toli, ir ieşko, kâ apie tai mano kiti. Tada jo sâmonej ima burtis daugybê svetimû 3od3iû, vaizdû, pyk3iû ir d3iaugsmû. Vienas praneşimas veja kitâ. Nespêja mintis nusêsti, jau jâ nutraukia naujas balsas.
Ir rodosi, kad 3mogus daug su3ino. Bet ar jis daugiau supranta? Girdêti daugybê balsû dar nereişkia işgirsti tiesâ. Matîti daugybê vaizdû dar nereişkia regêti pasaulî. Sâmonei reikia ne vien naujienû, bet ir tylos, kad ji galêtû tai, kâ patîrê, savyje sutvarkîti. Be tylos mintys îra kaip paukş3iai, nuolat blaşkomi vêjo, ir nė viena nespêja nutûpti.
Socialiniai tinklai ţmogui rodo kitû 3moniû gîvenimâ, bet da3niausiai tik gra3iausiâ jo pavirşiû. Matome kelionês, šventes, pasisekimus, pla3ias şypsenas. O savo pa3iûdienybê lyginame su tuo, kâ kiti norêjo parodyti. Ir pradedame manyti, kad mums ka3ko trûksta. Ne todêl, kad mûsû gîvenimas tuş3ias, bet todêl, kad vis lîginame jî su svetimais paveikslêliais. Tada širdyje kyla pavydas, nepasitenkinimas, o kartais ir liûdesys, kurio niekas nemato.
Bet negalima sakîti, kad tinklai vien tik temdo. Jais 3monês suranda vieni kitus, pasidalija geru 3od3iu, paragina nusiminusîjî, padeda vargstan3iam. Ir toji pagalba gali bûti tikra. Tiktai 3mogui reikia nepamirşti, kad u3 ekrano esantis asmuo yra gyvas, o ne vien vardas, prie kurio galima palikti piktâ 3inutę ir nubêgti prie kitos.
Vidinê šviesa îra tai, kas 3moguje mato ne vien save, kas geba sustoti, išklausyti ir u3jausti. Ji neu3gęsta nuo telefono, bet gali būti pridengta, jei nuolat ieškome išorinio triukşmo. Kaip lempai reikia aliejaus, taip sâmonei reikia rimties ir sielai reikia laiko pa3iai su savimi pasilikti.
Todêl nereikia nei telefono keikti, nei jo aklai klausîti. Reikia mokîti jî padêti. Kartais užverti ekranâ, pa3velgti î savo artimâjî, î med3io šakâ, î vakaro dangû. Gal tuomet išgirsime tai, ko jokie praneşimai nepraneša: kad mûsû gîvenimas vyksta ne tinkle, bet čia, kur gyvena mûsû širdis.
Vertintojo komentaras: The text gestures at the sample's peculiar orthography (î, â, 3, ş) but applies it inconsistently and often wrongly. It writes 'sprend3ia', '3od3iû' and 'paukş3iai', where the author's system gives dž as 'di' ('da3nai', 'skaudiai'). It also slips repeatedly into standard spelling: 'širdyje', 'šviesa', 'užverti', 'čia', 'nė', '3inutę', and even a stray 'ţmogui'. Syntactically it reads like a tidy modern essay rather than the sample's voice. The author's verb-first inversions ('Nemâto jie', 'Gîvena jie') are missing, as are his signature particles ('Berods', 'jeib', 'Ir-gi', 'tûli') and the spaced-out emphasis. The metaphysical vocabulary that gives the sample its weight ('Augştîbê', 'Şventasis tilsmas', 'esmingoji laisvê') is absent too. The argument follows a predictable AI pattern: problem, comparison trap, 'Bet negalima sakîti, kad tinklai vien tik temdo', balanced takeaway. The imagery is stock: thoughts as wind-blown birds, a lamp needing oil, 'pa3velgti î med3io şakâ, î vakaro dangû'. The ending is sentimental and generic: 'mûsû gîvenimas vyksta ne tinkle, bet čia, kur gyvena mûsû širdis'. It is coherent and fulfils the topic, but it lacks the sample's austere, idiosyncratic, almost prophetic tone.
