Bandymas #31
Galutinis balas 39,3
2026-10-08 09:08
Rytą po šv. Jono saulė jau aukštai kepino, rasa nuo kopūstų buvo išdžiūvusi, o prie Malinauskienės darželio girdėjosi toksai kudakavimas, lyg ten būtų vištų turgus. Malinauskienė, išėjusi su prijuoste ir peiliu rankoje, tuojau pamatė, kad jos žirniai iškapstyti, burokėlių lapai išdraskyti, o lysvėje, kur vakar dar augo trys gražūs agurkai, vienas tėra palikęs nupešiotu kotu.
— Kad jus kur varnos nuneštų! — suriko ji, mosikuodama peiliu. — Vėl tos Šimkienės vištos! Visą daržą man baigia iškapstyti, o šeimininkė sau saulei šviečiant drybso.
Vištos, lyg supratusios priekaištą, sparnais suplasnojo ir pralindo pro tvoros plyšį į Šimkienės pusę. Malinauskienė paskui, bet prie pat kaimynės kiemo pasivijo tik vieną rudąją. Ta grakščiai perskrido griovį ir atsidūrė po Šimkienės langu.
— Šimkiene! — pašaukė Malinauskienė, atsirėmusi į tvorą. — Ar tu nėmaž nežinai, kad tavo vištos pas mane darže lindi?
Šimkienė išėjo iš priemenės, rankas į šonus įsistačiusi.
— Mano vištos? Ar tu visas kaimo vištas jau suskaičiavai? Šita rudoji, žiūrėk, vakar pas tave buvo, o šiandien gal jau tavo?
— Ne mano ji! Mano tokios kudlos neturi. Pažiūrėk į uodegą — tavo, kaip ir visos kitos, pas tave išmokytos svetimą duoną lesti.
— Svetimą duoną? O ką tu pati mano žąsims pernai padarei, kai jos į tavo rugius įėjo? Vieną iki pat vakaro daržinėj uždarei!
— Uždarčiau ir dabar, jei pagaučiau! — atkirto Malinauskienė. — Bet tavo vištos ne tik mano daržą kapsto: pereitą nedėlią mano marškinius, ant tvoros iškabintus, visus aptaškė.
— Tai gal dėl to, kad tu juos ant vištų tako iškabinai? — šyptelėjo Šimkienė. — O kai mano sūnus tavo karvei nuo kelio šakelę nuvijo, tai man už tai visą dieną ausys ūžė.
Abi moteriškės kalbėjo vis garsiau, o nuo kalbos nė viena nė kiek nebeįkaito mažiau. Iš trobų pradėjo lysti žmonės. Vienas kaimynas, sėdęs ant suolo ir taisęs vyžą, sustojo su yla rankoje; vaikai, palikę bandą ant kelio, susibūrė prie tvoros.
— Tu savo pulką uždaryk! — riktelėjo Malinauskienė.
— O tu tvorą susitaisyk! — atšovė Šimkienė. — Ne aš kalta, kad tavo daržas visiems atviras.
Tuo tarpu rudoji višta, pasinaudojusi barnio ūžesiu, vėl pralindo pro tvoros plyšį ir tiesiai į Malinauskienės burokėlius. Šimkienė ją pamatė pirma.
— Va, matai, tavo višta! — sušuko ji.
— Tavo! — sušuko Malinauskienė.
Abi puolė prie tvoros iš priešingų pusių, ir višta, išsigandusi jų balsų, šoko į viršų. Pataikė tiesiai ant tvoros viršaus, ten paslydo ir nuskrido į kelią, palikusi po plunksną kiekvienai.
Kaimynas nusijuokė; vaikai taip pat pratrūko. Moteriškės nutilo, pažiūrėjo viena į kitą ir nė viena nežinojo, ar piktintis, ar juoktis.
— Rytoj tvorą užtaisysiu, — sumurmėjo Malinauskienė.
— O aš vištas uždarysiu, — atsakė Šimkienė.
Bet rudoji višta jau buvo už krūmų, o kas ją vakare parsivarė — niekas taip ir nesužinojo.
Vertintojo komentaras: The text follows a plausible village-quarrel scenario and borrows some period vocabulary, such as "nedėlią", "moteriškės" and "vyžą". Overall, though, it reads as modern standard Lithuanian. It lacks Žemaitė's dense dialectal texture, her verb cascades ("patižo, pabliuro, praskydo") and her Samogitian forms and interjections ("no", "dagi", "nabagas", "kasžin"). Several phrases are clumsy or modern: "pasinaudojusi barnio ūžesiu", a hen that "grakščiai perskrido griovį", and the illogical "nuo kalbos nė viena nė kiek nebeįkaito mažiau". The garbled "vienas tėra palikęs nupešiotu kotu" and the unclear "tavo karvei nuo kelio šakelę nuvijo" further damage coherence. The dispute over whose hen it is has mild comic potential, and the hen leaping onto the fence and leaving each woman a feather is a nice touch. The ending is restrained rather than moralizing, but it feels generically tidy. The dialogue lacks the earthy, half-joking banter and physical detail of the sample, so the voice stays bland rather than authentically Žemaitė.
