Claude Fable 5.1

Vasara jau įpusėjo, karščiai užėjo tokie, kad žemė skilinėja, o žolė papieviais sudegė kaip prie ugnies. Daržuose dar šiaip taip laikosi: moteriškės, parėjusios nuo šieno, su naščiais tempia vandenį iš prūdo ir laisto kopūstus, laisto agurkus ligi tamsos; rytą atsikelia — vėl viskas apvytę, lapai nukarę kaip ausys. Vargas daržams, bet dar didesnis vargas nuo vištų: tos, nabagės, iš karščio neberanda sau vietos, kapsto, kasasi po medžiais, o kur suuodžia drėgną žemę, ten ir sulenda visos pulkais. Pasmalkio sodoje Kazlauskienė ir Jonkienė gyvena per tvorą — kiemai sueina, daržai sueina, tik vartų stulpas vieną nuo kitos teskiria. Kazlauskienės vištos didelės, pilkos, jau kelintą nedėlią varinėjamos iš Jonkienės daržo. Jonkienė šaukia, kaimynė tyli — ką čia besakysi, višta ne šuo, nepririši. Tą rytą Jonkienė, atsikėlusi su aušra, nuėjo į daržą agurkų pažiūrėti. Bežiūrint — širdis apmirė: agurkynė visa suknaisiota, lapai ištaršyti, žemė išbyrėjusi į takus, o ten pat, vagoje, tupi penkios Kazlauskienės vištos, susikasusios duobes, mirkso tik ir purtosi. — A, kad jus kiaurai! — suriko Jonkienė, griebdama pagalį — ar čia jūsų pirtis? Šiū, šiū, prakeiktosios! Vištos kudakuodamos išlakstė per tvorą, o Jonkienė, nebeatsitiesdama nuo agurkų, dairėsi į kaimyno pusę. Kazlauskienė tuo tarpu jau stovėjo prie savo priemenės, rankas į šonus įsirėmusi. — No, ko gi tu taip rėkauji su saule? — klausė — bene vilkas įlindo? — Vilkas ne vilkas, o tavo vištos man visą agurkyną išknisė! — šaukė Jonkienė — kelinta diena jau sakau, kelinta diena… Ar tu akių neturi? — Turiu, kaip ir tu — atšovė Kazlauskienė — tik mano akys ne vištoms sergėti. Tvorą pasitaisyk, tai nelįs. Juk per tavo tvorą ir veršis pereitų, ne tik višta. — Mano tvora kokia buvo, tokia ir yra… Pernai tavo vištų nebuvo tiek pasiutusių. Prilesini grūdų, tai dabar ir nebežino, kur dėtis iš riebumo! — Jau ir riebumas negerai! — juokės Kazlauskienė — gal norėtum, kad tavo kaip strazdai liesos lakiotų? — Mano vištos savo kieme tupi… — O mano tai raganos, visos oru skrenda, ar ne? Jonkienė, nebeištvėrusi, griebė nuo žemės vieną vištą, pasilikusią po tvora, ir, laikydama už kojų žemyn galva, atkišo kaimynei: — Še, pasiimk savo gražuolę! Antrą sykį kuomet pagausiu — ir sparnus apkaposiu, ir pačią suvalgysiu, nė pelenų neliks! — Tik pamėgink! — pašoko Kazlauskienė — tuoj seniūną atvesiu… Višta rublį kainuoja, o tavo agurkai nė skatiko… — Nė skatiko! Žiūrėk tu ją… Visą pavasarį mirkau, vandenį nešiojau… Višta, kabodama galva žemyn, kudakavo kiek galėdama; vyrai sukilo trobose, pašoko šunys, iš Kazlauskienės priemenės iškišo galvą senasis Kazlauskas, apsiblausęs, su šiaudais plaukuose. — No, ko judvi čia dar su saule nepasidalijate? — tarė žiovaudamas — dėl vištos tokį jomarką… Mesk tu tą paukštį, Jonkiene, žmogus pamanys — vagiat viena nuo kitos. Jonkienė numetė vištą ant žemės; ta nulėkė kudakuodama į savo kiemą. Moteriškės dar pastovėjo, viena į kitą pažiūrėjo, pašnairavo ir išsiskirstė kiekviena į savo pusę. Kazlauskienė, parėjusi į trobą, bambėjo pati sau: — Dėl kelių agurkų tokį vėją kelti… Tegul nelaiko daržo prie pat tvoros. O Jonkienė, bekilnodama suknistus agurkų lapus, dūsavo: — Vaikai, vaikai… kad jos ir savo bobos nebeklauso, kaip klausys manęs… Ir, kaip paprastai, ligi pietų abidvi vėl susitiko prie šulinio ir šnekėjo apie sausrą, tartum nieko nė nebuvę; tik vištos tą dieną — kasžin kodėl — į svetimą daržą nebėjo.

Vasara jau įpusėjo; saulė nuo pat ryto kepina kaip iš pečiaus, nė debesėlio danguj, nė vėjelio — tik dulkės rūksta nuo kelio, kai koks vežimas pravažiuoja. Daržuose kopūstai gūžiasi, agurkai jau žydi, morkos, burokėliai eilėmis sužaliavę; kiekviena gaspadinė, pro savo daržą eidama, atsigrįžusi dar kartą pažiūri, kaip auga, lyg vaikai jos ten sėdėtų. O vištos tuo tarpu, karščio nukamuotos, kasasi po patvorius, vėsesnės žemės ieškodamos; kur kiauresnė tvora, ten joms ir kelias. Pašilės sodoje Petrienė su Barbora Rimkiene gyvena kiemas į kiemą; vieną tvorą turi bendrą — tokią jau senią, išpuvusią, kad kiaulė pralįstų, nekaip višta. Kiek kartų vyrai žadėjo taisyti, tiek kartų ir atidėjo: tai mėšlavežis, tai šienpjūtė, tai kermošius — vis ne laikas. Vieną priešpietį Petrienė, atbėgusi nuo ugnies kopūstų lapelių barščiams nusiskinti, kad suriks — net gužutis nuo kluono stogo pakilo: — Oje, oje, mano darželis! Kas čia darėsi? Viskas iškapstyta, iškasta, agurkų daigai išversti, salotos iki pašaknių sulesiotos!… Ar velnias čia su kanopomis šoko? O už tvoros, po Rimkienės serbentais, kudakuoja šešios raudonos vištos su gaidžiu priešakyje, sotios, patenkintos, net gūžiai pūpso. — Barbora! Pa Barbora, ar girdi? — šaukė Petrienė per tvorą, rankas į šonus įsirėmusi. — Ateik pažiūrėti, kaip tavo paukšteliai mano darže puotavo! Rimkienė išlindo iš kūtės, kibirą nusitvėrusi, rankoves ligi alkūnių pasiraičiusi. — Ko čia rėkauji kaip kerdžius? — tarė nelabai skubėdama prie tvoros. — Kas tau? — Kas man? Eik ir pažiūrėk! Tavo vištos pusę daržo išvartė… Nebus nė agurko, nė salotos šįmet, viskas po velnių! — O iš kur tu žinai, kad mano? — atšovė Rimkienė. — Bene jos tau pasisakė? Vištos visos vienodos — raudonos ir pas Jonkienę, ir pas Šimkienę… Gal ir tavo pačios. — Mano pačios! — net pamėlynavo Petrienė. — Mano penkios baltos, visa soda žino! O tavo aną nedėlią ant mano prieangio kiaušinį padėjo — tai gal ir tada ne tavo buvo? — Kad padėjo, tai tu ir suvalgei, nemačiau, kad būtum atnešusi — juokės Rimkienė. — Tai dar ir ačiū turėtum pasakyti. — Ačiū?! Už iškapstytą daržą ačiū? — Petrienė jau graibstės žemės grumsto. — Štiš, štiš, prakeiktos! Ir gaidį pačią pirmąjį į puodą kišiu, kaip tik dar kartą pamatysiu! — Pamėgink tik, mano gaidį paliesti! — užsidegė ir Rimkienė. — Tu geriau tvorą susitaisyk, nekaip rėkauk… Tavo Petras žadėjo dar nuo Velykų, o kur? Nė kuolo neįkalė! Pati kalta, kad tvora kiaura. — Tvora bendra! — rėkė Petrienė. — Pusė tavo, pusė mano — tavo pusė dar labiau išpuvus! Taip jiedvi plūdosi, kol iš abiejų kiemų žmonės susirinko. Vaikai pasilipę ant tvoros žiūrėjo kaip į teatrą, bernas Rimkienės prunkštė kaip arklys. O vištos, triukšmo išgąsdintos, kudakuodamos vėl pro skylę atgal į Petrienės daržą sulindo ir tenai, po kopūstais, ramiai toliaus kasėsi. — No, matai! — tarė pagaliau Rimkienė, apsižiūrėjusi. — Dabar jau tavo darže, tai ir tavo vištos. Petrienė nusispjovė, nusigręžė ir, barščių lapelių nusiskynusi, nuėjo prie ugnies. Vakare Petras, pačios prispirtas, kuolą pastatė, Rimkus — kitą; per vidurį dar paliko tarpas, bet vištos, lyg žinodamos, kad apie jas kalba, tą vakarą sėdėjo kūtėje. Nedėlios dieną abi kaimynės greta stovėjo bažnyčioje ir, grįžtant namo, jau šnekėjosi, kieno linai geriau užaugs. Apie vištas nė viena neužsiminė.