Claude Opus 5.5

Šį pavasarį, priešingai pernykščiam, sausra kaip tyčia užėjo: nė lašelio per kelias nedėlias. Dulka keliai, trūkinėja dirvos, o daržuose žemė suskilusi kaip senos puodynės dugnas. Moteriškės nabagės vakarais nešioja kibirais vandenį iš upelio, laisto savo rūtas, kopūstų daigus, svogūnėlius. Kas be vandens paliko, tam viskas ir nuvyto. Smilgienė, Pakalnių sodoje, tik ką buvo pasodinusi agurkus, apšlaksčiusi, žabais apkaišiusi, kad šunes nebraidžiotų. Tą rytą, vos saulei patekėjus, išėjusi pažiūrėti, kaip daigeliai atsigavę, net suklykė: — Oje, Dievuliau mano! Kas čia dabar?! Visos lysvės išknisti, išdraskyti, tarytum kiaulė būtų raususi; agurkų daigai išmėtyti, rūtų keli kerai iš šaknų ištraukti. Vidury daržo trys raibos vištos sau pakrapštinėja, o ketvirtoji jau sėdi dulkėse susivėlusi, sparnus išskėtusi, kaip ponia ant pūkų. — Še, še, kad jus vilkai! Kad jus kur nugaištų! — šaukė Smilgienė, graibstydama žabą ir vaikydama vištas. Tos kudakuodamos, sparnais plasnodamos, šoko per tvorą atgal į Bružienės kiemą. Bružienė tuo tarpu melžė karvę prie tvarto. Išgirdusi riksmą, pakėlė galvą: — No, ko gi taip rėki, kaimynėle? Bene vilkas avį papjovė? — Vilkas! Geriau jau vilkas būtų! — barėsi Smilgienė, per tvorą persisvėrusi. — Pažiūrėk, ką tavo vištos padarė! Visą daržą išdraskė, agurkus išknisė… Aš kaip kvaila vandenį nešioju, nuo upės kibirais tampau, o tavo vištos čia sau puotą kelia! — Kasžin, ar mano? — atšovė Bružienė, net melžti liovusis. — Ar tu matei? Ir tavo pačios vištų pilnas kiemas. — Ar aš apakusi, kad nematyčiau? Raibos, kaip tavo, ir viena be uodegos, ta, kurią lapė nutvėrė… Juk visas sodžius jas pažįsta! — Na, tai ir kas, kad raibos… Tvorą užtaisyk, tai ir neįlįs — nė kiek nesusigėdusi atsakė Bružienė. — Tavo tvora kaip rėtis, ne tik višta, ir kiaulė perlįstų. — Tvorą! Aš dar tvorą tavo vištoms taisysiu! Uždaryk savo paukščius, kad svetimo neėstų! — rėkė Smilgienė, žabu mosuodama. — Ar tu jas mėšlu šeri, kad pas kitus lenda? — Ar tu jas tik nesuskaičiuok, kaimynėle, — juokės Bružienė, atgal prie karvės pasilenkusi. — Geriau pažiūrėk, kas pirmutinis jas per tvorą veda. Smilgienė atsisuko. Ant tvoros, kur žabai praretėję, stovi raudonas gaidys, galvą atmetęs, ir, tarytum valdžia būtų, kakaruoja per visą sodą, o paskui jį vėl tos pačios raibosios renkasi atgal į daržą. — Ar tai ne tavo gaidys? — klausė Bružienė. — Juk jis tas mano vištas po visą sodą vedžioja, aš pati jau ne kartą vijau jį. Smilgienė nutilo, žabą nuleido. Gaidys tikrai jos: tas pats, kurį pernai iš Šakynos turguje už dvi dešimtis kapeikų pirko. — Na, tai… — numykė ji. — Tai kam tu tas savo kekšes paskui jį leidi? — Ogi kad tavo gaidys gražus, ir vištos ne kvailos, — juokės Bružienė. — Eik, kaimynėle, nesibarkime dėl to paukštvaikio. Aš šįvakar tau rūtų daigų atnešiu, kiek norėsi, ir agurkų sėklų dar turiu. Smilgienė dar pabambėjo kiek, pakeikė gaidį, paskui ir pati nusijuokė: — Kad jį kur, tą razbaininką! Ant Velykų jam galvą nusuksiu… Vakare abi sėdėjo ant Bružienės slenksčio, aptarinėjo, kurios marčios nevalyvos, kas į ką piršlius siunčia. O gaidys su vištomis, niekieno nevaikomas, krapštinėjo vėl tą patį Smilgienės daržą.

Tą pavasarį, kaip tik atšilo ir pradžiūvo dirvos, Pakalnės sodoje moteriškės bruzdėjo po daržus: kita lysves taiso, kita kopūstų rasodą sodina, kita, susirietusi ligi žemės, burokus sėja. Žvirblienė, nuo ankstaus ryto pasiraitojusi, kojos basos, ligi pusblauzdžio purvinos, išrausė, išakėjo savo daržiuką kaip stalą lygų; morkoms, svogūnams lysveles išraižė, pagrėbliavo, pabarstė, net širdis džiaugės žiūrint. Pavakare, užbaigusi darbą, įsibėgo į trobą bulvių pasišildyti, ir kol bulves perpylė, išgirdo per langą, kad darže kažin kas kvaksi, kudakuoja, kapstosi… — Oje, Dieve mano! — sušuko, išpuolusi pro duris. — Kas čia per pasiutimas! Ogi kaimynės Kerpienės vištos, kokios aštuonios su gaidžiu priešakyje, visas daržas išdraskytas, išbarstytas, lysvės kaip kiaulių išknistos; sėklos, kur kokia buvo, išlesiotos, rasoda išdraskyta, pervirtusi saulėje vysta. Žvirblienė čiupo nuo tvoros žagarą, ir kaip pradėjo gainioti: vištos klykdamos, sparnus išskėtusios, kuri per tvorą, kuri pro skylę, kuri tiesiai per lysves bėga, kas likę, tą dar labiaus sumindo. Gaidys, nabagas, įsipainiojo į žirnių karklus, kol išsprūdo, tai kelias plunksnas paliko. Išgirdusi riksmą, Kerpienė iškišo galvą per savo tvorą: — Ko čia taip rėki, kaip ant gaisro? Ar tau galvą kas pjauna? — Galvą ne galvą, o tavo vištos mano daržą išdraskė! Pažiūrėk, kas iš lysvių beliko! Ar tu jų negali uždaryti? Kiekvieną pavasarį tas pats vargas! — Bene aš jas pririšiu? — atšovė Kerpienė. — Vištos ne karvės, ant virvės nevedžiosi… Tvorą gerai užsitaisyk, tai ir nelįs. Pas tave pro skylę ir kiaulė pralįstų. — Mano tvora gera, tik tavo vištos pasiutusios, kaip ir pati! — sušuko Žvirblienė, mosuodama žagaru. — Pernai agurkus išlesiojo, šiemet ir svogūnus… Ką aš rudenį dėsiu į puodą, ar tavo vištų plunksnas? — No, žiūrėk tu jos! — rankas pasiremdama šonuose, barės Kerpienė. — Pati praeitą rudenį savo žąsis paleidusi, ražienas ganė mano rugiuose, o aš nė žodžio nesakiau! Dabar dėl kelių svogūnų ji visą sodą sukėlė… — Kelių?! — net pamėlynavo Žvirblienė. — Eikš, pamatyk, kelių! Visą dieną susirietusi kapsčiau, o tavo gaidys per vieną pusvalandį viską nudraskė… Pasigausiu, tai sprandą nusuksiu ir puode išvirsiu, žinosi! — Tik palytėk mano gaidį, tai ir tavo katinas namo nebegrįš! Tuo tarpu susibėgo vaikai, išlindo iš kluonų vyrai; kiti juokės, kiti galvas kraipė. Kerpis, pypkę rūkydamas, priėjo prie tvoros: — Nustokite, bobos, ar pablūdote? Bene dvaro valdytojas atėjo, kad taip spiegiate… Per vištas visas kaimas girdi. — Tu neužtark, tu savo bobą sudrausk! — atsisuko Žvirblienė, — jos vištos, jos ir kaltė! — Gerai jau, gerai — kasydamas pakaušį tarė Kerpis — rytoj vištidę užkalsiu, o tau, kaimyne, savo pačios rasodos atnešiu… Mūsų daug pasodinta. Kerpienė dar bambėjo kažin ką po nosimi, bet nuėjo vištų sušaukti. Žvirblienė, atsidususi, sudėjo žagarą prie tvoros: — Rasodos atneši… O sėklas kas man atgal įbers? Ir susilenkusi ėmė lysves lyginti, iš pykčio murmėdama, kad kitais metais tvorą ligi pat stogo pasistatysianti.