DeepSeek V4 Pro

Tas rudenėlis jau toks: vėjas šiaušia, lapai byra, o žmonių širdyse lyg kas pasimaišo. Nuo neatmenamų laikų Pakalnių kaime abi kaimynės, Barbė Dapkienė ir Uršulė Miliauskienė, gyveno kaip vandens nepasisėmusios: viens pas kitą užeidavo, tai kruopų, tai miltų pasiskolindavo, sekmadieniais į bažnyčią drauge eidavo. Bet atėjo ta nesmagi valanda, kad ir vanduo ugnimi pavirsta. O prasidėjo viskas nuo vištų. Ne nuo žąsų, ne nuo ožkų, bet nuo margųjų Barbės vištelių. Tos vištos, nors ir gerai lesinamos, vis kažkodėl mėgo Uršulės daržą labiau nei savo kiemą. Kaip tik Uršulė pasisodino kopūstus, tuos gražiausius, žiemai raugti, tai vištos – cap, cap – iškapstė visą lysvę. Uršulė rytą išėjus daržan ir sustingo: kopūstai išvartyti, žemė išpurtyta, plunksnos visur paskleistos. Žalčiai širdyje suspjaudė. Uršulė tiesiai pas Barbę, net putodama: – Barbi, ar tu savo vištų neprižiūri? Jos man visą daržą išdraskė! Kopūstus nukapos, ką žiemą ėsiu? Gal tu jau sąmoningai užeidi man ant garbės? Barbė kaip tik sėdėjo ant slenksčio, linus šukavo. Pakėlė galvą, pasižiūrėjo, ir sako: – Aš savo vištų dieną naktį nesaugau. Jos padarai Dievo, eina kur lesa. Jei tavo daržas joms skanesnis, tai ką aš padarysiu? Apie tai nėra ko rėkti. – Kaip tai "nėra ko rėkti"? – užsiplieskė Uršulė. – Aš tau ne dvaras, kad tavo vištas penėčiau! Užsidaryk jas, užtverk, o jei ne – aš jau su pagaliu jų pasitiksiu! Barbė metė šukas, atsistojo. Akys jai sublizgo. – Tik parankyk mano vištas su pagaliu, tai pamatysi, kas bus! Aš tau ne kokia baudžiauninkė, kad ant mano gyvulio ranką keltum! Mano vištos eina Dievo oru, o tavo daržas – ne šventorius! Žodis po žodžio, balsas po balso – abi moterys įsismagino. Net kaimo šunys pradėjo loti, išgirdę tokį bildesį. Uršulė mostagavo rankomis, Barbė rėmėsi į šonus. Prisiminė viena kitai ir senas skriaudas: kad Barbė pernai rugius nupjovė per arti ežios, kad Uršulė šieno grėbliu nusitvėrė Barbės pievos kampą, kad Barbės karvė pieno neduoda, tai jau tikrai Uršulė nužiūrėjusi, kad Uršulės sūnus tinginys, o Barbės duktė per daug išsipusčiusi. Ir taip ėjo, ir taip rangės, lyg gyvatės susivijusios. Kaimynai pradėjo eiti artyn – vieni klausėsi, kiti šaipės, treti galvas kraipė, bet nė vienas nesikišo. Kas benorės tarp dviejų bobų lįsti? Tai blogiau nei į šulnį kristi. Pagaliau išbėgo Barbės vyras, senis Dapkus, su vyžom ant basų kojų. – Ko jūs, bobos, kaip šarkos čirškiat? Ar protą pametėt? Dėl vištų! Kad jus kur galas! – suriko jis ir, nieko nelaukęs, čiupo už rankos Barbę ir traukia vidun. Uršulė, pamačiusi kad vyras įsikišo, dar labiau įsintėjo: – Dapkau, sakyk savo bobai, tegul vištas uždaro! O jei ne, tai Dievas mato – išgaudysiu visas iki vienos ir tau ant slenksčio sudėsiu! Barbė pro duris atšovė: – Tuoj, tuoj! Eik verčiau savo daržą apžiūrėk, gal ten ne vištos kaltos, o pati nemoki kopūstų auginti! Ir trinktelėjo durimis. Uršulė pastovėjo, apsispjaudė, nusikeikė per dantis ir nuėjo. Nuo tos dienos abi kaimynės nebesišneka. Susitikusios ant lauko nusisuka, akis nuleidžia, lyg niekad nebūtų nė pasisveikinusios. Vištos, žinoma, ir toliau į daržą eina – joms ką, ar bobos pykstas, ar taikosi. O Uršulė kas rytą su pagaliu pasitinka, bet Barbė jau irgi budi – vos tik išgirsta Uršulės balsą, tuoj lekia prie tvoros, stovi ir žiūri, akimis varsto. Kaimas juokias, o Dievas žino, kuo baigsis. Toks tai ruduo – ne tiktai lapus, bet ir kaimynystę nubarsto.

Buvo pats šienpjūtės vidurys – dienos karštos, tvankios, lyg prieš audrą, o naktimis rasa tokia gausi, kad iki pusblauzdžių kojas merkia. Daržai tuomet kaip iš akies traukti: morkos kaip šilkas, burokai lapus iškėtę, svogūnai galvas ritinėja, o agurkai – rodos, kas rytą po naują rasos lašelį žieduose nešioja. Bet nelaimė – kaimynystėje vištos. Ne bet kokios vištos, o Marės gaspadoriausios – pačios landžiausios, kokias tik Viešpats galėjo sukurti: skraidytos, liesos, pusiau laukinės, o suktos – per tvorą lenda kaip žalčiai, per žardieną prasmenga, kai tik šeimininkė akis nusuka. Tąryt Barbė, pabudus dar prieš saulę, išėjo pasiravėti – o ten, žiūri, visa lysvė su peletrūnais išmindžiota, agurkų daigai pakapstyti, dar keli lapai nuskabyti. Pėdos – vištinės, plonos, su brūkšneliais, kaip pirštu braukta. Pasižiūrėjo Barbė arčiau: ant tvoros dvi raibos vištos tupi, o viena – pati didžiausia, su perkreiptais skiauterės speneliais – visai kaip Marės toji baltoji, kurią pati Marė vadina „pulkininke“. Barbė užvirė. Paskubom užsimetė skarelę, čiupo žabą ir tiesiai per kiemą pas Marę. Marė kaip tik prie šulinio rankas plovėsi. Pamačius Barbę, tuoj šyptelėjo, bet šypsena kaip to peilio ašmenys. – O kame gi, kaimynėle, – tarė Barbė, alsuodama, – ar tu savo pulkininkę jau pulku paleidai? Visą daržą man ištrypė, iškapstė, tarsi šimtą metų nebūčiau lysvių rovus. – Bene man vienos vištos? – atkirto Marė nė nemirktelėjus. – Pas mane, ačiū Dievui, vištos savo kieme lindi. Gal tavo pačios – juodukės, matyt, kaimynės vištomis pavaišint užsimanė? – Manosios po padu, – šoko Barbė, – uždarytos, kaip vienuolyne, o čia šit – žiūrėk! – ir ji mostelėjo parodžius pėdas, dar vis įstrigusias tarp lysvių. Marė priėjo arčiau, pasižiūrėjo, rankas į šonus įrėmė: – Ko čia man rodai? Ar aš žvaigždžių žiniuonė, kad pagal pėdas vištas pažinčiau? Gal kaimynės šuva pėdas paliko? O gal varnos? Bene pirmas kartas, kai tavo darže vištos lando? – čia jau balsas pakilo, kaip gaidžio giedojimas prieš lietų. – Ana pati visą pavasarį per mano kiemą vandenį varė, lysves plovė, tai sakyk, ar aš rėkiau? O dabar viena višta bėdą padarė – tai jau pasaka! Barbė net skarelę nusimovė, karšta pasidarė: – Tu man vandeniu dėkavok! Vandenį Dievas siunčia, o vištas – tu paleidi. Jei nemoki laikyti, perkišk tinklą, užkirsk sparnus arba tupdyk po kubilu, o ne po svetimus daržus gainiok! Mano agurkai su siela skaitėsi, o dabar – nuogos stuomens liko. Marė tik nusijuokė tuo savo gergždingu juoku: – Tinklą! Kad tu gerai tvorą susitvarkytum, neitų niekas. Kiauros žardienos kaip sietas – ne vištos, o ir kiaulės pereitų. Pats tavo gaspadorius, regis, bačką daryti moka, o žardienos susipinti nemoka. Šit ką! – Mano gaspadorius tau ne reikalas! – užsivedė Barbė, žabą kilstelėjus, bet dar nesiryžo. – Tik savo pulkininkę pasiimk, kol aš jai sprando nenusukau. Dievui negalėčiau atsakyti, kad tokį išperėjimą į puodą pašoviau. – Nė pirštu neliesk! – suspigo Marė. – Tik paliesk – ir aš tau visas tavo juodukes su peletrūnais kartu šėriau! O paskui su piemenimis kalbėsimės, kas daugiau vištu laiko. Tuo tarpu atėjo Marės vyras, Senkus, basa galva, išsiblaivęs po pusrytinio miego: – Ko čia taip baisiai, tartum jaučius pjauna? – paklausė. Abi moterys ėmė šnekėti vienu balsu, rodos, dūšias išsakyt ketindamos. Senkus pasikasė pakaušį, pavartė akis į dangu, kuriame jau audros debesys brinko, ir tarė: – Vištos – tai vištos. Bene tik dėl vištų gyvensit? Marė, eikš, atiduok kaimynei tą pulkininkę. Tepasijunta, kad kitąsyk neitų į svetimus daržus. O tu, Barbė, neimk taip itin prie širdies, agurkai atžels, dar spės užderėti iki šaltų. Bet moterys jau įpykusios, jau ir vyrų žodžiai kaip žirniai į sieną. Barbė pasisukus nuėjo, šnabždėdama po nosimi „ana sau vištų nevaldo, o aš dėl jos daržo sergėk“, o Marė savo kiemo vidury dar ilgai berėkė: – Kad tu, Barbė, kitąkart pirma savo tvorą užtaisyk, o paskui kaltink! – ir paleido pulkininkę į kiemą, lyg tyčia. Tądien abiejų daržuose darbai strigo: Barbė, užsirakinus vartus, stypsojo prie lango bei žiūrėjo, ar toji baltoji vėl neatskrenda; Marė prie kiaulių gainiodama kas kartą kumščiu grasino kaimynės pusėn. Vakare pieno putros nė viena nevirė su šypsena, o kai sutemo, abi darže po rasą vaikščiojo, kiekviena sau bambėdamos – viena prie morkų, kita prie burokų. Ir lyjant, kai smarkiai pabiro, nė viena nepuolė vištų uždaryti, abi laukė, gal kokia Dievo bausmė tą vištinę aistrą atvėsins. Bet lietus praėjo, o vištos, rodos, tik dar labiau sukruto – kaip ir kaimynių nesantaika: nei išrauti, nei pasėti iš naujo nebegali.