Gemini 3.8 Flash

Šią vasarą saulė kepinte kepina, nė lašo iš dangaus neišprašysi… Jau kelinta nedėlia, kaip žemė ištroškusi plyšta, dulkės rūksta po kojų kaip dūmai, o daržai — vargas žiūrėti: runkelių lapai subliūško, suglebo, pupos vos gyvos džiūsta. Kiekvienas žalias daigelis moteriškei brangesnis už auksą, nes kol išpureni tą kietą lyg akmuo molyną, kol su laistytuvu prinešioji iš prūdo vandens, nugara plyšta pusiau, o rankos nutįsta ligi žemės. Ir reikia gi tokio nelabo laiko, kad dar ir kaimynų paukščiai pradėtų landžioti! Tą patį karštąjį pusdienį Vinkšnynės kaime pas Katrę Pipirienę kilo baisus klegesys. Pipirienė, išėjusi į priebutį su puodyne rankoje, žiūri — ogi jos išpuoselėtame darželyje, pačiose morkų vagose, kapstosi, dulkes verčia visas būrys kaimynės Daukšienės kuoduotųjų. Gaidys, raudonsketeris begėdis, atsistojęs ant paties gražiausio kopūsto galvos, sparnais plaka ir gieda visa gerkle, tarytum savo laidaryje šeimininkautų. — A jūs, nelabosios! A jūs, maro paukščiai! — sukliko Pipirienė, paleidusi puodynę ant žemės. Pagriebusi prie tvoros stovėjusį lanktį, šoko tiesiai į daržą. — Šė, šė! Kad jus vilkai nuneštų! Šė, bjaurybės! Vištos, išgandusios tokio pavojaus, pakilo su baisiu triukšmu: kurios per tvorą plazda, kurios į dilgėles lenda, o viena juodoji, visai paklaikusi, tiesiai per burokus nulėkė, lapus nulaužydama. Pipirienė, raudona iš pykčio, pripuolė prie tvoros ir ėmė rėkti per visą kiemą: — Daukšiene! Ei, kūma, ar akys tau pablūdo, ar proto netekai?! Išeik, pasidairyk, ką tavo gauruotieji padarė! Iš trobos, lėtai šluostydamasi prijuoste miltuotas rankas, išslinko Daukšienė. Veidas ramus, lyg niekur nieko, tik akys siaurutei primerktos. — Ko čia kauki lyg vilkas ant mėnesio? — atsiliepė Daukšienė, pasirėmusi šonus. — Bene gaisras kilo, kad visą sodą keli? — Gaisras ne gaisras, o tavo vištos mano daržą baigia nustipti! — šaukė Pipirienė, rodydama į išraustas morkas. — Pasižiūrėk, kaip išknista, kaip išvartyta! Ar aš dėl tavo nenaudėlių naktimis vandenį tempiau, kad dabar viską paleistum vėjais?! Užtaryk savo paukščius, sakau tau, ba kitą kartą visas sprandais nusuksiu! — Oho, kokia poniutė atsirado! — nusijuokė Daukšienė, keldama smakrą. — Vištos jai morką pakrapštė, tai jau ir rėkia per tris kaimus! Bene aš joms protą įpūsiu, kur lįsti, kur nelįsti? Paukštis yra paukštis, jam tvoros neįsakysi. O jei tavo tvora kaip rėtis — pati kalta, užsitverk sandariau, nereikės burnos aušinti! — Mano tvora rėtis?! — dar labiau įsiuto Pipirienė, net jos skepetaitė ant pakaušio nusmuko. — Mano vyras naujomis kartimis aptvėrė, o tavo lervos pro apačią lenda, ba tu jų nelesini, badu marini! Visi žino, kokia tu šeimininkė — pati miegi iki pietų, o gyvuliai po svietą duonos ieško! — Tu mane nemokyk gyventi, Pipiriene! — atšovė Daukšienė, jau ir pati rausdama. — Žiūrėk savo berno ir savo puodų! Kad tavo pačios paršas pernai mano dobilieną iškniso, aš tylėjau, nė žodžio nesakiau, o dabar dėl poros plunksnų pjauni kaip pjūklas! Kad tave kur velniai nujotų su visom tavo morkom! — Jei dar sykį pamatysiu tavo kuoduotąją savo žemėje — pagaliu užmušiu ir šunims sumesiu! — riktelėjo Pipirienė, lankčiu trenkdama į tvorą, net skiedros nulekė. — Tik paliesk, tik pabandyk! — grūmojo Daukšienė. — Teisman nutempsiu, paskutinius marškinius atiduosi! Abi moteriškės dar ilgai viena kitai per tvorą leidyklas laidė, kol liežuviai pavargo ir saulė ėmė leistis vakarop. Galop Daukšienė, spjaudamasi ir bambėdama, suvarė vištas į tvartelį, o Pipirienė, dūsaudama ir šnarpšdama, puolė rankomis atgal į žemę kišti iškapstytus daigus. Sodoj vėl stojo tyla, tik dulkėtame ore tvyrojo aitrus, karštas pyktis, kursai vargu ar išblės ligi pat pirmųjų šalčių.

Šią vasarą sausra taip pat neregėta: žemė sutrūkinėjo į kietas lytis, dulkės kyla ligi pat padangių vos vėjui pūstelėjus, o saulė spirgina be pasigailėjimo — rodos, smegenis per kaktą išvirins. Visi žolynai parudavo, daržai išdegė, šuliniuose vanduo nuseko ligi pat dumblo, o moteriškėms pats daržų ravėjimas ir laistymas. Neduok Dieve, koksai vargas prie tų daržovių: nešioti vandenį naščiais iš pakalnės upelio, lieti kiekvieną daigelį, o saulė tuojau vėl viską išdžiovina, sukrutina į plutą. Ropės vos gyvos styro, burokėliai lapus nuleidę lyg pasikorę, o agurkai gelsta tiesiog ant žemės. Ir taip kasdien: motriška sušilusi, sudrėkusi, prakaitas per nosį varva į akis, skepetaitė ant pakaušio nusmukusi, nugara sulinkusi lyg lankas, o darbo galo nematyti. Tą patį karštąjį priešpietį pas Vaitkienę, pačiame kaimo gale, pasigirdo baisus klegesys. Išbėgusi iš prieklėčio su šluotražiu rankoje, šeimininkė net užsiėmė už galvos: — Jėzau Marija, šventas Juozapai! Pasiutėlės, velnio apsėstosios! O darže — tikras pragaras. Kaimynės Šakinės kuoduotosios vištos, pasipūtusios kaip ponios, kapsto pačias gražiausias svogūnų lysves, o didysis raudonskvernis gaidys, pasilypėjęs ant kopūsto galvos, tik gieda ir žemę kojomis taško, net dulkės rūksta. Burokėliai jau iškapstyti, daigai išvartyti, o tos bjaurybės lenda tolyn į pačius serbentynus. Vaitkienė, pasiraitojusi marškinių rankoves, šaukdama puolė vyti: — Kypšai jus nujotų, aklosios! Šė, šė, lauk iš čia, rupūžės! Griebė pagalį iš tvoros ir sviedė į gaidį, bet tas tik sparnais suplasnojo, perskrido per žardelį tiesiai į Šakinės kiemą ir vėl užgiedojo. Nebeiškentusi Vaitkienė priėjo prie pačios tvoros ir užriko visu balsu: — Šakien! Ar girdi, kūmut! Išsigaudyk savo velnienes, ba aš visas išmūčysiu! Nė vieno svogūno nepaliko, viską sudraskė, nenaudėlės! Bene aš dėl tavo vištų nugarą laužiu? Iš trobos, rankšluosčiu šluostydamasi tešla aplipusias rankas, išvirto pati Šakienė — stora, raudona, lyg ant mielių pakilusi moteriškė. — Ko čia rėki kaip pablūdusi ant viso kaimo? — atšovė atkišusi smakrą. — Bene mano vištos tave suėdė? Paukštis yr paukštis, jam proto neįdėsi. Ko pati tvoros neužsitveri, kad kiaura kaip rėtis? — Ką?! — net užduso Vaitkienė, rankomis pasirėmusi į šonus. — Mano tvora kiaura? Tavo pačios gvaltai išbadėję lenda pro virbus, lyg pas tave nė grūdo nebūtų! Pati ėst neduodi, tai svetimus daržus marina! Kad tave kur perkūnas nutrenktų su visais kuodžiais! — Tu mano vištų neminėk, bedieve! — žengė artyn Šakienė, net seilės tiško per lūpas. — Geriau pasižvalgyk, kaip tavo pačios paršai vakar mano dobilieną išrausė! Tylėjau, nieko nesakiau, meilijau kaimynystę palaikyti, o ana čia karkia lyg varna ant tvoros! Nudvės tie tavo svogūnai ir be mano paukščių, kad rankos kreivos! — Mano rankos kreivos?! — Vaitkienė net pamėlo iš pykčio, čiupo nuo žemės išrautą buroką su visais purvais ir tėškė per tvorą. Burokas pataikė tiesiai į Šakinės prijuostę, palikdamas juodą pliurzą. — Še tau už dobilieną, ragana tu! Kad tave dieglys suimtų! — Ak tu, nenaudėle, tu mane mušti?! — suklykė Šakienė ir, nutvėrusi nuo prižlobio seną puodynę, šveitė atgal. Puodynė trenkėsi į tvoros statinį ir subyrėjo į šukes. — Aš tave pas vaitą nuvilksiu! Teisme supūsi, ubage! Abi moterys rėkė taip, kad net šunys visame sodžiuje pradėjo kaukti. Iš kluono išbėgęs Vaitkaus bernas sustojo su šake rankoje ir tik juokėsi, dantis iššiepęs: — No, dabar tai bus lietaus, kad bobos taip pjaunasi! Šakienė, dar kartą nusikeikusi ir pagrasinusi kumščiu, pasigrobė gaidį po pažasčia ir trenkė trobos durimis, net langai suzvingėjo. Vaitkienė, visa drebėdama, atsisėdo ant suolelio prie daržo ir, braukdama ašaras kartu su dulkėmis, ėmė bambėti: — Palauk tu, rupūže... Rytoj mano žąsys eis per tavo avižas, pamatysi, kas bus kermošius... Ir, paėmusi aplotą buroko daigą, vėl ėmė kišti jį į išdžiūvusią, karštą žemę.