Bandymas #67
Galutinis balas 27,4
2026-10-09 13:12
Işmanusis telefonas mûsû dienomis tapo tokiu artimu 3mogui, kad rodosi, lîg jis bûtû jo paties dalis. Vos nubudus ranka tiesiasi prie jo, dar akims nespêjus iŞvisti. Ir pirmoji dienos mintis neretai nêra apie tai, kas mûsû laukia, bet apie tai, kâ kiti pasakê, kâ jie parodê, kuo pasid3iaugê ar kuo pasipiktinê. Taip nuo pat ryto mûsû sâmonê ima gyventi ne savo, bet svetimomis mintimis.
Telefonas îra nuostabus dalîkas. Jis atveria tolimus kraştus, atneŞa 3inias, padeda bendrauti tiems, kuriuos skiria keliai ir jûros. Ir socialiniai tinklai gali suartinti 3mones, duoti jiems vietâ pasidalinti savo patîrimu ir darbu. Bet visa priklauso nuo to, kas jî valdo. Jeigu 3mogus naudojasi juo, jis îra jam tarnas. Jeigu telefonas valdo 3mogû, jis pama3u tampa jo vergu.
Tâ vergovê ateina beveik nepastebimai. Vienas trumpas pasi3iûrêjimas virsta kitu, viena nuotrauka kviečia kitâ, viena 3inia tuojau reikalauja dar vienos. Ir 3mogus, norêjęs tik akimirkâ pailsêti, praleid3ia visâ valandâ svetimûjû gyvenimû stebêjime. O jo paties gyvenimas tuo tarpu tyliai slenka pro šalî. Jis nebegirdi pauŞtiû, nebepastebi veido, kuris sêdi greta, ir net savosios Şirdies balso nebegali atskirti nuo daugybês kitû balsû.
Ypač daug kenkia nuolatinis lîginimas. Tinklai rodo gra3iausias kitû dienû puses, jû linksmybes, laimêjimus ir d3iaugsmus. O savo dienas mes matome su jû vargais, neu3baigtais dâr bais ir menkais rūpesčiais. Taip ima rodytis, kad kiti gîvena pilniau, kad mûsû pačių kelias menkesnis. Bet tai têra vaizdas, ne visa tikrenîbê. Kas nuolat matuoja save svetimu gyvenimu, tas netenka savo paties saiko.
Sâmonê turi būti rami ir skaidri, kad galêtû numânyti, kas jai svarbu. O telefonas pripildo jâ daugybe greitû vaizdû ir trumpû minčiû. Jos vos atêjusios jau dingsta, nepalikusios gilesnio supratimo. Taip 3mogus daug su3ino, bet ma3ai kâ iš tikrûjû pa3îsta. Jis kalba su daugeliu, bet retai pasilieka tyloje su savimi. O be tos tylos vidinê Šviesa prigêsta, ne todêl, kad jos nebûtû, bet todêl, kad jos nebeieškoma.
Nereikia tatiau smerkti paties telefono. Jis nešasi ir gera, ir bloga, kaip nešasi visa, kâ sukûrê 3mogaus protas. Reikia tik išmokti jî padêti į šalî. Kartais užgesinti ekranâ, išeiti laukan, pasiklausyti artimo 3mogaus, paskaityti knygâ ar pabûti vienam be jokio reikalo. Tokiais momentais sâmonê vėl atsikvepia.
Ir tuomet aiškêja, kad vidinê Šviesa neišnyko. Ji tik laukê, kol 3mogus nustos ieškoti jos kiekviename ekrane ir atsigręš į savo paties sielos gelmę.
Vertintojo komentaras: The text imitates the sample's idiosyncratic orthography (â, î, 3 for ž, ş for š), but does so inconsistently. Standard forms like 'gyventi', 'pačių', 'minčiû', 'kviečia', 'užgesinti', 'į šalî', 'Šviesa' sit beside 'gîvena', 'Şirdies' and '3mogus', producing a jarring hybrid, and there are typos such as 'dâr bais' and 'iŞvisti'. More importantly, the author's voice is largely missing. There are no characteristic inversions like 'Nemâto jie', no archaic particles such as 'Berods', 'tûli', 'jeib', 'taipo-jau' or 'bûk', and no spaced-letter emphasis. The vocabulary of 'Augştîbê', 'dîkîbê' and 'Şventasis tilsmas' is absent, so the spiritual-mystical register of the original is lost. The argument (phone as servant vs master, comparison culture, 'put the phone down, go outside, read a book') is a stock modern self-help essay with little originality. It closes with a sentimental, generic wrap-up: 'Ji tik laukê, kol 3mogus nustos ieškoti jos kiekviename ekrane ir atsigręš į savo paties sielos gelmę.' The text is coherent and grammatical in modern terms and addresses the task, but it reads as contemporary prose dressed in a half-applied spelling costume rather than as the author's own reflection.
