GPT-6 Luna

Rugsėjo pradžioje, kada bulvienojai jau gelsta, o kopūstų galvos dar tik rišasi, Žvirblių sodoje tarp dviejų kaimynių kilo didelis nesutikimas. Gyveno ten viena šalia kitos Ona Varnienė ir Marijona Šimkienė. Jų daržus teskyrė kreiva tvorelė, kurios kuolai buvo taip praretėję, kad per ją ne tik višta, bet ir veršis būtų galėjęs pralįsti, jei tik būtų panorėjęs. Varnienė turėjo penkias vištas ir gaidį, o Šimkienė darže augino kopūstus, svogūnus ir porą ežių morkų. Tos vištos dažnai lindo per tvorą pas Šimkienę, kapstė žemę, pešiojo kopūstų lapus ir ten dėdavo kiaušinius, kad paskui pačios nebežinodavo, kur jų ieškoti. Vieną rytą Marijona išėjusi daržan pamatė savo kopūstus iškapstytus, o vidury lysvės tupėjo raiba Varnienės višta. Ta susirietusi sau ramiai dėjo kiaušinį, lyg būtų ne svetimam darže, bet savo pačios gūžtoje. — O kad tave žvirbliai! — suriko Marijona, pagriebusi krepšį. — Vėl įsibrovė tie Varnienės padarai! Ką čia, rodos, žmogui auginti, jei kiti per naktį viską iškapsto? Višta, išgirdusi riksmą, iššoko iš lysvės, sušmėžavo sparnais ir per tvorą nukūrė atgal pas šeimininkę. Marijona, krepšyje radusi šiltą kiaušinį, nė kiek neapsidžiaugė. — Kiaušinį tai paliko, o kopūstą man už jį atiduok! — piktinosi ji, ir tuojau nuėjo pas kaimynę. Varnienė kaip tik prie slenksčio šėrė paršelius. — Tavo vištos darže mano kopūstus iškapstė! — tarė Šimkienė. — Višta kaip višta, kur jai nueiti, ten ir nueina, — atsakė Varnienė, nemesdama samtelio. — Užrakink tvorelę, jei tokį turtą saugai. — Aš savo daržą užrakinėsiu? Geriau tu savo padarus laikyk! — O kodėl tik mano? Tavo žąsys pernai mano svogūnus nutrypė. Ar aš paskui su visu kaimu bėgau? — Žąsys buvo vieną dieną, o tavo vištos kasdien! — Tai gal tu jas skaičiuoji, kad žinai? Taip kalbėdamos, abi vis karščiau įsiliepsnojo. Viena pirštu grūmojo, kita rankas į šonus įsirėmė. Iš trobų iškišo galvas vaikai, o kaimynas Pliuškis, vežimą taisęs, sustojo su plaktuku rankoj pasiklausyti. — Jūs, moterys, dėl vienos vištos tuojau ir sodoje karą užkursite, — tarė jis. — Verčiau skylę tvoroje užkalti. Bet nė viena jo negirdėjo. Tik vakare, kai Varnienė savo vištas suvarė į kūtę ir suskaičiavo, pasigedo raibosios. O Šimkienė tuo pat metu darže išgirdo po kopūsto lapais cypsint. Nuėjusi rado vištą, besėdinčią ant kiaušinių, kurių buvo net šeši. Kitą rytą Varnienė atėjo jų pasiimti, o Marijona, nė žodžio netarusi, įdavė jai kiaušinius ir liepė užkalti tvorą. Nuo tos dienos vištos liko savo pusėje, o kaimynės — dar ilgai viena kitai tik iš tolo galvas linkčiojo.

Rugpjūčio pabaigoje Žemaitijos kaime saulė jau nebe taip kaitino, bet darbų lauke dar pilna: vienur rugius kūlė, kitur bulves kasė, o moteriškės, vos rytą akis praplėšusios, skubėjo į daržus, kad bent kopūstus nuo vikšrų išgelbėtų. Pakalnėje gyveno kaimynės: viena, Barbora, turėjo daržą prie pat vieškelio, kita, Marijona, savo vištas laikė laisvas, mat, jos žodžiais, uždarytos jos tik snapus į tvorą daužančios, o laisvos pačios žino, kur grūdas. Barbora jau seniai nepatiko tas vištų žinojimas, bet tylėjo, kol vieną rytą pamatė tris baltas vištas ir margą gaidį įsisukusius tarp kopūstų. — Na, ir išdykusi ta jūsų giminė! — suriko Barbora, rankomis skėsčiodama. — Čia ne jūsų daržas, kad po mano lapus kapstytumėtės! Vištos, išgirdusios balsą, tik sparnais suplasnojo ir puolė į kitą lysvę. Gaidys, iškėlęs kaklą, lyg savo valdas rodydamas, užgiedojo pačiu vidudienio balsu. Barbora čiupo šluotą ir puolė varyti. Vieną išginė pro vartelius, kita įlindo po tvora, o gaidys, pasukęs aplink agurkus, taip sparnu sujaukė lysvę, kad keletas daigų sugulė kaip po perkūnijos. Tuo tarpu Marijona, išgirdusi triukšmą, išbėgo iš priemenės, dar su duonos tešla ant rankų. — Ko čia tasai sambūris? — klausė, pamačiusi Barborą su šluota. — Tavo paukščiai man daržą išknaisiojo! — Mano paukščiai? O gal tavo kopūstai per žemai išdygo, kad vištoms į akis lenda? — Matai, kaip gražiai kalbi! Gaidys jau agurkus savo balsu apdainavo, o tu dar tešla ant rankų ir teisybės neturi! — Teisybės man netrūksta, tik tavo kantrybės maža. Jeigu višta ir įkišo snapą, tai ne karvė juk įsivarė! — Kol karvė įsivarys, visą daržą suėstų, o tavo vištos po truputį išnešios! Susirinko kaimynų vaikai, paskui ir keli vyrai, o vištos, nėmaž nebijodamos, vėl grįžo prie vartelių. Marijona ėmė jas kviesti, Barbora — baidyti; viena šaukia „kšš!“, kita „put-put!“, o paukščiai, lyg tyčia, susispietę pešėsi dėl kopūsto lapo. Pagaliau atėjo Marijonos vyras, senas Jokūbas, ir, nebeklausinėdamas, atnešė tvoros virbą. Įkalė jį prie skylės, kur vištos buvo įpratusios pralįsti. — Štai ir visa teisybė, moterys, — tarė jis. — Tvorą pataisai, ir nei vištos, nei kaimynės nebeturi pro kur į daržą įlįsti. Barbora dar norėjo ką atšauti, bet pažvelgusi į savo išmindytą lysvę tik atsiduso. Marijona padėjo jai pakelti palaužtą kopūstą, o paskui abi, lyg nieko nebuvę, ėmė kalbėtis, kurią dieną geriau rauginti agurkus. Tik gaidys, už tvoros pasilikęs, dar ilgai stovėjo ant vienos kojos ir žiūrėjo į daržą, tartum būtų apgailestavęs ne dėl tvoros, o dėl neužbaigtos puotos.